Nepaisant to, kad šiandieniniai tėvai nemažai žino ir skaito apie vaikų raidą, mažų vaikų elgesys, kai vaikas muša, kanda ar spiria, užtinka tiesiog kaip „perkūnas iš giedro dangaus“ ir labai išgąsdina.
Tada tėvai pradeda galvoti, kad kažką daro ne taip arba su jų vaiku ar jo emocijomis kažkas negerai.
„Svarbiausia atsiminti, kad visi jausmai yra legalūs, leistini ir yra normalu turėti visokius jausmus. Prisiminti, kad tėvai išmoko vaikus, kaip jausmus reikšti, ir tėvai yra pagrindinis pagalbos šaltinis vaikams su dideliais jausmais susitvarkyti. Padėti tuos didelius jausmus išgyventi.
Vaiko elgesys gali būti suprastas ir jis gali būti pakeistas. Jei yra elgesys, ir jo labai yra daug ir jis gąsdinantis, vis tiek svarbu sau priminti ir pasakyti, kad jis gali būti suprastas ir gali būti pakeistas“, - aiškina vaikų psichologė, psichoterapeutė, paramos vaikams centro įkūrėja bei knygų tėvams autorė Aušra Kurienė. Ją Pagarbios Tėvystės tinklalaidėje kalbinau aš, Dovilė Šafranauskė. Viso tinklalaidės „Pagarbi tėvystė“ pokalbio galite klausytis „Vaikas muša, kanda, spiria. Kas slepiasi už tokio mažylių elgesio? Pokalbis su Aušra Kuriene“.
Kodėl vaikams pasireiškia agresija ir piktas elgesys?
- Mes kalbame apie vaikus, kurie pagal savo raidą, amžių mokosi pažinti pasaulį, kuris jiems atrodo dar labai sudėtingas. Kūdikis savo piktumą išreiškia vieninteliu būdu – verksmu. Jis dar neturi nei dantų, nei su kojomis nelabai kam gali įspirti. Kai jis verkia, tai mums labai dažnai sukelia užuojautą, ieškome priežasčių, bandome suprasti, ko jis pyksta.
Ir tai negąsdina, nes tėvai turi kažkokių įrankių, pasitiki savo gebėjimais paimti tą kūdikį ant rankų, nuraminti, duoti jam, ko jis nori, duoda jam valgyti, suteikia kompaniją. Ir štai jis nebepyksta, juokiasi, laimingas.
Kai vaikas įgyja dantis (visi džiaugiamės, kai išauga pirmas), kai įgyja galios judėti, vaikščioti, tyrinėti, imti, jis įgyja tokių papildomų galių, su kuriomis ateina ir supratimas, kad tos galios yra labai mažos.
Dvimečiui - trimečiui nesiseka žymiai dažniau negu mums visiems likusiems. Ką mažylis besugalvotų, jam beveik niekas nesiseka iš pat pradžių. Per visą dieną jis atranda, kad vis jis kažko negali. Ir kai jam pasiseka, kai jis užsikaria ant kokios nors spintelės ir ateina didelė mama ir sako: „Negalima čia taip, niekada daugiau ten nelipk, niekada taip daugiau nedaryk, niekada šitos sėkmės nepatirk be mano leidimo ar priežiūros“. Tai mažyliui sukelia daug frustracijos.
Labai svarbu suprasti, kad vaikų auginime, visų mūsų augime yra labai svarbi frustracija. Jeigu visą dieną jam ir nesiseka, tai ta frustracija gali viršyti jo gebėjimą nusiraminti, tikėjimą, kad jis gali būti laimingas, gebėjimą, motyvaciją dar kartą bandyti.
Jei iš jo atimama, iš jo paimama, tos frustracijos bus per daug, tada jis tikrai bus ilgesnį laiką piktas, sunkiau nuraminamas ir demonstruos žymiai daugiau pikto elgesio. Labai svarbu pagarbiai žiūrėti ir pagarbiai priimti visus vaiko jausmus, visus jam kylančius sunkumus, frustracijas, nepasitenkinimus, vaiko agresiją.
Nuo ko priklauso, kad vieni vaikai supyksta ir pradeda verkti ar šaukti, o kiti vaikai iškart griebiasi kąsti, mušti? Kas tai gali nulemti?
- Sakyčiau, kad visi pabando viską. Kažkiek nulemia temperamentas, bet didžioji dauguma vaikų yra pabandę spirti, trenkti, kąsti, mušti, verkti. Viską, kas padeda. Ką iš arsenalo jie toliau naudoja, tai labiau priklauso nuo suaugusio žmogaus intervencijos, ką jis su tuo įrankiu padaro. Ar jis uždraudžia ir nuosekliai prižiūri, kad to įrankio nenaudotų.
Svarbu pasakyti, kad taip daryti negalima ne todėl, kad skauda kam nors. Galima kąsti duoną, bet negalima kąsti žmogui, nei dideliam, nei mažam, nei mamai, nei mergaitei, nei šuniukui - negalima kąsti gyvam padarui.
Kai mažyliui metai ir jis mėgaujasi savo dantimis ir supykęs tikrai kam nors įkanda, tuomet neužteks tokio vieno paprasto pasakymo. Labai svarbu jį sustabdyti ir pasakyti: „Ne, taip daryti negalima“. Taip, kaip išmokome vaiką neliesti rozetės ar neimti peilio iš virtuvinės spintelės ir nejunginėti televizoriaus.
Reikalų turime su mažu vaiku ir galvojame, kad jis iš piktumo įkando. Kanda ne tik todėl, kai pyksta. Tai dažnai veikia kaip pažinimo priemonė. Atsikąsti patinkančios mergaitės tikrai yra labai gera priemonė ją pažinti.
Jei kalbame apie piktumą, net mažam vaikui reikia pasakyti: „Aš matau, tu supykai, tikrai negalima kąsti, bet gali pasakyti žodžiais, gali patrepsėti kojytėmis, kai pikta, gali padaužyti pagalvytę rankyte, kai pyksti“. Turime parodyti, ką galima daryti. Bet jei mes galvojame, kad negalima vaikui pykti, tai tada neturime jam, ką pasiūlyti.
Labai svarbu suprasti, kad nėra blogų jausmų, yra tik blogos jausmų išraiškos priemonės.
Tam, kad vaikas įgytų geras išraiškos priemones, kad vaiko agresija taptų geriau valdoma, jis yra to išmokomas, kaip ir visų kitų dalykų. Vienos priemonės yra sustabdomos, o kitos rekomenduojamos ar skatinamos.
Kai jis yra vyresnis, šešių, septynių metų, jis jau daug jausmų gali viduje išlaikyti, jam jau nereikia patrepsėjimų, jis jau turi mokėti pasakyti: „Aš labai supykau“, parodyti veido išraiška.
Interneto forumuose mamos labai neretai pataria kąsti atgal, bausti, uždaryti į kambarį, liepti nusiraminti. Ką pasakytumėte apie šitus patarimus?
- Blogiausias dalykas padaryti vaikui tą, ką mes norime, kad jis nustotų daręs. Aštuonių mėnesių vaikas muša mamą rankyte, tai turėtume siūlyti trenkti atgal, kad jis suprastų? Aš pasisakau kategoriškai prieš tokį būdą. Labai svarbu suprasti - jei mes norime sustabdyti kažkokį veiksmą, tai tas veiksmas nėra galimas, nėra legalus jokiomis aplinkybėmis.
Jeigu mes trenkiame savo vaikui, kad jis sužinotų, kas yra skausmas, tai tikrai nesustabdo žmonių nuo tokio elgesio. Sukelti vaikui skausmą norint jį išmokyti - tai yra sukelti vaikui baimę.
Baimė yra motyvatorius, bet ar tikrai mes norime auginti vaikus per baimę, kad jie tikrai bijotų?
Man atrodo, kad tėvams turbūt yra labai svarbu, kad tiesiog kažkokie moralės pradai, pagarbaus elgesio pradai būtų įdėti nuo labai anksti. Juk daugumos mūsų elgesį ir sureguliuoja moralės normos, o ne baimė, kad tave nubaus ar kažkaip nukentėsi.
Bet, sakyčiau, ypač su mažais vaikais yra labai efektinga taikyti skatinimą. Skatinti, jei jis supykęs kitaip pasielgs nei elgėsi prieš tai. Negalima trenkti, kai supyksti, bet gali nueiti į kampą ir patrepsėti, paspardyti tą pagalvę. Ir tą padaręs jis gautų paskatinimą ir pagyrimą. Tuomet vaikas pasikeičia žymiai greičiau ir efektyviau negu girdėdamas nuobaudas, kai jis kažką padarė būdamas supykęs ar susinervinęs.
Pirmiausiai, tai, ką mes turėtumėme suprasti, kad toks elgesys tam tikrame amžiuje yra gana įprastas. Nesigąsdinti ir nepulti į paniką, kad kažkas su mano vaiku yra blogai.
Praktiniai patarimai, kaip tinkamai sureaguoti.
1. Vaiko jausmo įvardinimas
Vaikas nežino, kas su juo vyksta. Jis tik jaučia, kad tai stiprus jausmas. Bet mes žinome, suaugęs žmogus įvardija: „Matau, tu labai supykai“.
2. Pykčio priežasties numatymas, išsiaiškinimas
„Supykai, nes tau nepasisekė statyti bokštą. Supykai, kad sesė atėjo labai arti prie tavęs. Supykai, kai aš atėjau ar neatėjau, kai tu mane šaukei“, - mes paaiškiname vaikui jo emociją. Yra labai svarbu, kad vaikas jaustųsi pažinus. Kad jis nėra kažkoks nesuprantamas padaras, kad jis elgiasi ir niekas nesupranta, kas su juo yra. Jis supyko, nes mama buvo virtuvėje, ir ji neatėjo, kai ją pakvietė.
3. Iššaiškinimas, ko vaikas negali daryti, ir ką gali
„Tu negali daužyti manęs, negali trenkti, bet tu gali ateiti pasakyti, kad tu pyksti, tu gali kojyte patrepsėti, bet tu negali trenkti, na, niekam niekada negali trenkti, nei man, nei sau, nei niekam kitam“.
4. Vaiko nuraminimas
Jeigu jis nenurimsta ir vis dar piktas, tai tada elgtis kaip su kūdikiu. Mama jį gali apkabinti, nuraminti, pasiūlyti pagalbą, pasakyti: „Aš matau, kad tau vis dar neramu, kad vis esi apimtas piktumo. Ateik, aš tave nuraminsiu, aš tave paguosiu“.
Tai yra tikrai pagarbus santykis ir supratimas, kad jis be mūsų pagalbos nenurims. Jis neturi įrankių. Jei mes ji siųsim į kitą kambarį, jis turės vienas su savo piktumu kažką daryti. Tai jis turi jį visą prisiimti sau. Jei paaugliai darkosi prie stalo, gal ir galima juos išsiųsti į kitą kambarį. Bet mažiems vaikams reikia pagalbos susitvarkyti su dideliais jausmais. Labai nerekuomenduočiau jų išgąsdinti atstūmimu („Toks piktas tu mums netinki“).
5. Skubi intervencija į agresyvų vaiko elgesį
Jei einate parke ir vaikas pribėgo ir trenkė nepažįstamai mergaitei, tai čia nėra kada labai suprasti. Jūs turite paimti, tikrai atitraukti jį, nusinešti, sakyti: „Ne, taip tikrai negali elgtis“.
6. Bandymas suprasti, kas įvyko
Kai pradedi galvoti ir bandyti suprasti, tai tada tikrai ta situacija truputį kitaip pasimato. Kartais laiko skyrimas vienai situacijai tikrai išlaisvina labai daug laiko. Nes tas supratimas padengia daug situacijų. Supratimas, į ką vaikas sureagavo ir kaip jis čia pasielgė. Tai padeda suprasti, kaip jis funkcionuoja, į ką jis sureaguoja, kokie yra jo reagavimo būdai. Tada tikrai lengviau padėti jam pasijausti saugesniam ar elgtis labiau socializuotai.
Kaip suprasti, kad vaikas pyksta ir kaip jam padėti susitvarkyti su iškilusia emocija?
- Sakyčiau, dažniausiai tėvai žino, kad vaikas dabar elgiasi piktai. Kad tai yra pikta. O vaiko pyktį gali sukelti labai įvairios situacijos. Viena iš dažnų pykčio priežasčių yra gynyba nuo bejėgystės. Tos bejėgystės išgyvenimo ankstyvoje vaikystėje yra labai daug. Tas pasaulis yra nevaldomas vaikams.
Mažas vaikas, išėjęs ir paslydęs ant šaligatvio, supyksta. Ir nereikia jam sakyti: „Ko tu čia dabar pyksti“. Tai yra dažniausias vaikui klausimas. Yra, ko vaikui pykti. Yra slidu, nemalonu sėdėti baloje. Jei mes bandome vaikui uždrausti pykti („Nepyk, juk tu geras berniukas“), tai jis turi pasitelkti didesnį arsenalą, kad parodytų, kad įtikintų, kad yra, ko pykti. Jam lengviau susitvarkyti su emocijomis, kai yra suprantamas: „Na, tikrai pikta, kaip čia dabar į tą balą nusiteškei. Bet nieko, tu su geru kombinezonu, išdžius kelnės“.
Jų emocijos yra labilios, jos greitai ateina, greitai išeina. Tėvai paprastai žino būdus ir kas patinka vaikui, ir kaip jį nukreipti į kitą emociją. Bet pirmiausiai reikia pripažinti, kad emocija yra. Kodėl ji turėtų dingti, jei dar jos niekas nepamatė?
Tokiam pasaulyje vaikui ant galvos daug kas griūna. Ir jei neturi pakankamai įrankių, pakankamai pagalbos, kažkokio gebėjimo, tikrai daug dalykų gali kelti vaiko pyktį.
Nėra ko bijoti, bet reikia vaikus mokyti, kaip tą pyktį išreikšti tinkamai. Kaip atpažinti tas situacijas, jeigu, pavyzdžiui, jos kartojasi: „Kiekvieną kartą, kai dėlioji kaladėlę, tu labai supyksti, tau labai nesiseka. Pažiūrėkime, kaip čia galima dėlioti, kad tu išmoktum nesvaidyti tu kaladėlių į sieną“. Bet reikia pripažinti, kad tikrai pikta, kai tos kaladėlės viena ant kitos neprilimpa, kad ir ką darytum.
Ar, keičiant vaiko elgesį, galima tikėtis kažkokių greitų rezultatų?
- Visada sakau, kad pirmas socialinis įgūdis, kurį tėvai išmoko ir labai sėkmingai tą daro, yra atsisveikinimas „ate, ate“. Štai, kai tėtį išlydime į darbą, mama stovi su kūdikiu ant rankų ir sako „Padarykim tėtukui „ate ate“, paima vaiko rankytę, pamojuoja, ir kai vaikui gerai sekasi, mama ir tėtis sako: „Šaunuolis, ate, ate! Greitai pasimatysime“.
Ir kiek kartų kartoja su mažu kūdikiu, kai jis pradeda su ta rankyte makaluoti, visi jį skatina ir giria. Štai koks yra teisingas vaiko įgūdžio formavimas: parodyti, kaip daryti, pagirti, kai sekasi gerai daryti, ir daug kartų pakartoti, kol įgūdis yra išmokstamas. Ir visų kitų įgūdžių mes išmokome ta pačia tvarka. Taip pat mes galime išmokti ir visokių socialinių įgūdžių, ką daryti, kai tu kaip nors jautiesi. Tik tam reikės kantrybės.
Norite geriau susprasti savo vaiko emocijas? Tam paruošiau išsamų video seminarą „Vaikų emocijos (1-4 m.)“.
Dovilė Šafranauskė ♡ @pagarbitevyste
Taip pat skaitykite:
Kandžiojasi, trankosi, spardosi ir panašūs mažylių elgesio iššūkiai
016: Muša, kanda, spiria. Kas slepiasi už tokio mažylių elgesio? Pokalbis su Aušra Kuriene
Kaip su vaikais kalbėti apie karą, mirtį ir priimti jų jausmus