Kodėl kūdikiai verkia? Žinome, jog kūdikių verksmas ir jo sukeliama reakcija tėvų smegenyse padeda vaikams išgyventi: gauti maisto ir reikalingos priežiūros.
Tačiau pastaraisiais metai vis dažniau kalbama apie terapinę verksmo prasmė. Toliau dalinuosi savo straipsniu, publikuotu „Mamos žurnale”.
Praėjusiame numeryje pristatėme naują požiūrį į kūdikius – Pagarbią tėvystę. Šiame numeryje Pagarbios tėvystės filosofijos pradininkė Lietuvoje, projekto „Pagarbi Tėvystė", @pagarbitevyste įkūrėja Dovilė Šafranauskė dalinasi mintimis apie kūdikio verksmą. Dovilė augina 2 metų dvynukes Sofiją ir Tėją.
Vieną pirmųjų naktų su savo naujagime dukra atsimenu ypač aiškiai. Ligoninė. Naktis. Kūdikio verksmas, kurio niekaip negaliu nuraminti. Nepaaiškinamai stiprios mano pačios emocijos ir reakcijos. Iki tos nakties, kūdikio verksmas man neatrodė kažkuo labai ypatingas.
Kiekvienas Sofijos įkvėpimas, tuoj tuoj pavirsiantis verksmo banga, užspausdavo mano krūtinę taip, tartum orą ji būtų kvėpusi tiesiai iš mano pačios plaučių. Kas tai? Iš kur ta galia, sukelianti tiek emocinių ir fizinių reakcijų? Kodėl atrodo, kad verkiantis vaikas tarsi pianino klavišais groja giliausiais jausmais, apie kurių net patį egzistavimą nelabai žinojau?
Kūdikių verksmo strategija
Kad ir kas ką sakytų, visiškai pasiruošti emociniam krūviui, pirmą kartą tapus tėvais, paprasčiausiai neįmanoma. Sunku nuspėti ir tai, kaip elgsimės ir reaguosime kūdikiui pravirkus. Ypač tuomet, jei negalime suprasti verksmo priežasties.
Besilaukdama savo dvynukių, aš labai kietai miegodavau. Neretai rytinį žadintuvą tekdavo nutildyti vyrui, nes aš jo paprasčiausiai negirdėdavau. Nenuostabu, jog nerimavau, – aš negirdėsiu kūdikių verksmo! Taip, nesunku spėti, kad gimus dukroms, įgijau patį efektyviausią žadintuvą, o girdėt girdėjau kiekvieną jų krustelėjimą, ką jau ten kalbėti apie verksmą.
Kūdikių verksmo svarba neabejotina. Jei gebėtume į jį nereaguoti, tai grėstų žmonijos išnykimu. Būtent kūdikių verksmas ir jo sukeliama reakcija tėvų smegenyse padeda vaikams išgyventi: gauti maisto ir reikalingos priežiūros.
Lyginant su kitais žinduolių jaunikliais, žmonių naujagimiai yra labiausiai nepasiruošę išgyventi pasaulyje be suaugusiųjų globos. Ypatingo atspalvio tam suteikia 1970 taisiais pristatyta ir pediatro Harvey Karp išpopuliarinta Ketvirtojo trimestro teorija. Ji teigia, kad dėl moters fiziologinių ypatybių naujagimiai vystosi gimdoje mažiausiai trimis mėnesiais per trumpai (net nebandau spėti, ką apie pasiūlymą pratęsti nėštumą trimis mėnesiais pasakytų devintąjį mėnesį besilaukiančios moterys).
Tačiau gydytojas Karp teigia, kad būtent dėl šios priežasties kūdikiai gimsta tokie bejėgiai ir jiems neretai pasireiškia perdėto verkimo epizodai. Tris pirmuosius gyvenimo mėnesius jis vadina Ketvirtuoju trimestru ir rekomenduoja tuo metu kurti kūdikiams gyvenimo sąlygas, atkartojančias jų buvimą gimdoje.
Akivaizdu, kad evoliucija nesuteikė kūdikiams gebėjimų savarankiškai išgyventi po gimimo, tačiau aprūpino juos puikiai veikiančiu įrankiu, kuris užtikrintai ir greitai suorganizuoja pagalbos. Vaikų verksmas akimirksniu aktyvuoja smegenų žievės dalis, atsakingas už dėmesį ir empatiją, sutelkdamas visą tėvų energiją ir skubindamas juos uoliai pasirūpinti maistu, saugumu, komfortu ar dėmesiu.
Greta tiesioginio poveikio smegenims, remiantis 2014 metais atlikto tyrimo su moteriškos lyties pelėmis rezultatais, galima teigti, kad verksmas keičia ir motinų hormoninę pusiausvyrą. Teigiama, kad kūdikiui pravirkus, motinos organizme išsiskiria didesnis oksitocino, kartais vadinamo „meilės hormonu“, kiekis. Tai skatina ne tik sureaguoti į verksmą, bet daryti tai švelniai ir dėmesingai.
Kitas plataus mąsto tyrimas, kuriame dalyvavo beveik 700 motinų, gyvenančių 11-oje valstybių, penkiuose skirtinguose žemynuose, įrodė, kad kūdikių verksmas ne tik sukelia panašias reakcijas motinų smegenyse, bet ir jų elgesyje. Nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje gyvena, mamos reaguodavo į kūdikio verksmą jį paimdamos, sūpuodamos ir kalbindamos. MRT smegenų skanavimas parodė, kad kūdikio verksmas veikia smegenų žievės dalis, atsakingas už stimulą paimti, judėti ir kalbėti.
Tyrėjus nustebino ir universaliai greita reakcija į kūdikio verksmą. Mamos vidutiniškai sureaguodavo greičiau per 5 sekundes!
Kodėl kūdikio verksmas taip veikia
Atrodytų visiškai natūralu, kad tėvai jautriai reaguoja į kūdikio verksmą, tačiau kokiu būdu vienas verkiantis vaikas gali išvesti iš pusiausvyros visus lėktuvo keleivius?
Oksfordo universiteto neuromokslininkė Katie Young patvirtino, kad kūdikio verksmas yra vienas tų garsų, į kurį smegenys reaguoja greičiausiai, net jei verkia ne mūsų vaikas! Skanuodama suaugusiųjų, kurie nėra tėvai, smegenis, mokslininkė užfiksavo staigią smegenų veiklą ir reakciją į verksmą po 100 milisekundžių.
Reakcija į daugelį kitų garsų nebuvo tokia intensyvi. Veikla buvo pastebima smegenų dalyse, atsakingose už emocijų apdorojimą, kalbą bei atpildą. Tikriausiai taip gamta užtikrino, kad reikalingo rūpesčio naujagimiai galėtų sulaukti ne tik iš savo tėvų.
Akivaizdu, kad pasirinkimo nereaguoti į vaikų verksmą neturime. Esame užprogramuoti gana natūraliai reakcijai – atliepti vaiko poreikius. Tačiau kodėl vaiko verksmas sukelia tėvams tiek streso ir nevaldomų reakcijų? Kodėl būtent verksmas įvardijamas net pagrindine kūdikių ir mažų vaikų sužalojimo šeimoje priežastimi?!
(Ne)verksmo visuomenė
Mūsų kultūroje gana neįprasta ne tik patiems rodyti emocijas, bet ir natūraliai priimti kitų emocijų išraiškas. Ypač vaikų. Atsidūrus šalia verkiančio vaiko dažnai atsiranda nenumaldomas vidinis spaudimas kuo greičiau išjungti verksmo programą, visai nesusimąstant, kokia jo prigimtis ar priežastis. Kodėl? Iš kur ta skausminga reakcija?
Vaikų ašaros nejučiomis iškelia giliai paslėptas pačių mūsų vaikystės patirtis, reakcijas, kurių sulaukdavome savo liūdesio, pykčio ar nusivylimo akimirkomis. Dalis suaugusiųjų gerai pamena, kaip juos vaikystėje barė, gėdijo ar net baudė už tai, kad jie nesiliauja verkti. Kiti mini, kad tėvai verksmą tildydavo švelnesniais būdais: nukreipdami dėmesį ar pasiūlydami maisto. Ir taip aiškiai parodydavo, jog jų meilės galima tikėtis tik būnant linksmu ir patogiu vaiku.
Taip, anksčiau ar vėliau mes liaudavomės verkti. Ir užaugome tikėdami, kad kažkas turi teisę nuspręsti, kokios mūsų emocijos yra priimtinos (geros), o kokios ne. O gal net pasakyti, kaip mes turėtume jaustis. Užaugome tikėdami, kad mums paliepus ir mūsų vaikai turi liautis verkę. Nes tas verksmas kažkoks erzinantis ir nepatogus, tarsi kokios mažos skruzdėlytės kąstų į nugarą sulig kiekvienu garsu. O kur dar aplinkinių žvilgsniai, jei verksmas pratrūksta viešoje vietoje?! Taip, jiems taip pat nepatogu, nes ir jiems kažkada liepė neverkti.
„Ko nenutildom?“, – klausia manęs apsimiegojusi seselės galva, balso tonu, kuris priverčia mane susigūžti, stipriau prispausti dukrą prie krūtinės. Tartum kažkas ją galėtų iš manęs atimti dėl to, kad negebu nutildyti jos verksmo.
„Eeee, viską dariau, vis tiek verkia. Kaip galvojat… ką dar…“, – bandau nedrąsiai teisintis. „Tai ko krūties neduodat?“, – nekantrauja apsimiegojusi galva, vis dar slėpdama savo kūną už durų. Taip, pats įprasčiausias verksmo tildymo būdas mūsų atveju nebuvo toks natūralus. Kur kas pirma laiko gimusios dukrytės buvo maitinamos per zondus, vedančius tiesiai į skrandį, kurie neleido joms kokybiškai žįsti. Tam, beje, joms mažulytėms trūko ir jėgų.
„Nežinau tada, ką nors darykit, nes visas koridorius skamba“, – paskubomis uždarydama duris, pataria galva. Matyt, labai nori miego. Jai irgi nepatogu.
Mano viduje raizgosi rūpestis – gal tikrai kažkas mažylei negerai, nusivylimas – juk aš turiu mokėti nutildyti verksmą, kaltė – gera mama tikrai mokėtų, nekantravimas – kad tik greičiau išauštų rytas. Panašu, kad mano vaiko verksmas ir gebėjimas įžvelgti jo priežastis klimpsta mano pačios emocijų purvyne.
Kartais atrodo, kad tėvai pasiruošę padaryti bet ką, kad tik kuo greičiau „sutaisytų“ pravirkusį vaiką. Atsisakyti savo poreikių, vežioti mašina po rajoną, nupirkti tą nelemtą meškiną – nekelsi gi scenos žaislų parduotuvėje, nukreipti dėmesį apsimeluojant, kad už lango yra tigras, o kartais tiesiog pakeltu balsu užrikti: „Baigsi tu ar ne?!?“ – lyg vaikas verktų, norėdamas mus paerzinti, ir galėtų nustoti, vos mums paliepus. Kuo daugiau erzulio, tuo didesnę įtampa jaučia ne tik tėvai, bet ir vaikai.
Galima būtų pagalvoti, kad tyla yra visų problemų sprendimas. Ar tikrai? O kur dingsta verksmo priežastis? Ką mes iš tiesų „pasakome“ bet kokiu būdu nutildydami vaikus?
Verksmo terapija
Psichologai ir kūdikių specialistai vis garsiau ima kalbėti apie tai, kad, be pirminės, komunikavimo apie nepatenkintus poreikius, funkcijos, verksmas turi ir kitą ne mažiau svarbią reikšmę.
„Verksmas turi dvi svarbias paskirtis: komunikacijos ir gydymo. Visi žino, kad kūdikiai verkia, norėdami pranešti apie savo pagrindinius poreikius: alkį, miegą, šaltį ar artumo poreikį. Tačiau terapinė verksmo reikšmė dar menkai žinoma. Kūdikiai kartais verkia, kad atsikratytų streso ar išsigydytų traumas, net ir po to, kai visi jų tiesioginiai poreikiai yra patenkinti“, – sako raidos psichologė Dr. Aletha Solter, daugiau nei trisdešimt metų dirbanti prieraišumo, kūdikystės traumų ir emocinio vystymosi srityse.
Kūdikiai ir stresas? Kūdikiai yra ypač jautrūs išorinei stimuliacijai. Tai, kas mums atrodo įprasta, jie mato ir patiria pirmą kartą: nauji žmonės, gyvūnai, kvapai, garsai, šviesos. Jie taip pat be galo atviri juos prižiūrinčių suaugusiųjų būsenoms, kurie yra jų savotiškas pasaulio lakmuso popierėlis. Jei mama sudirgusi, vadinasi, kažkas negerai.
Psichologai teigia, kad kūdikiai kaupia ir stresą, patirtą iki gimimo bei paties gimimo metu. Kiek paaugusiems vaikams net ir džiaugsmingi įvykiai, tarkime, gimtadienio šventė, gali tiesiog sukelti per daug emocijų. Tiek daug, kad nebrandi nervų sistema tiesiog nepajėgia jų apdoroti.
Nešiojimo estafetę perėmė tėtis. Ant jo rankų Sofija pamažu rimo. Įgaudamas sunkumo, jos kūnelis atsipalaidavo, atsigniaužė kumštukai, o nuo užmerktų akyčių nuslinko įtampa. Netrukus ji ramiai užmigo. Kartkartėmis per miegus suraukdama nosytę. Atrodo, kad nenumaldomo verksmo net nebuvo.
Skystėjant vėlyvo pavasario nakties tamsai, aš dar ilgai stovėjau prie lango, žiūrėdama į baltas kaštonų žiedų kekes. Italijoje yra populiarus posakis, kad jei įsimylėsi žydint kaštonams, meilė tęsis visą gyvenimą. Panašu, kad man pasisekė. Įsimylėti visam gyvenimui! Tik dabar norėčiau gerai išsiverkti, juk žinau, kaip po to palengvėja…
„Laimei, kūdikiai yra aprūpinti nuostabiu savigydos įrankiu ir gali įveikti streso padarinius natūraliu, gydančio verksmo būdu“, – sako. Dr. Aletha Solter.
Nors daugybė psichoterapeutų jau kurį laiką siūlo savo pacientams išsiverkimo terapiją, po kurios žmonės jaučiasi ne tik sveikesni emociškai, bet ir fiziškai, panašus požiūris į kūdikių verksmą yra dar labai neįprastas. Vis daugiau psichologų tiki, kad gydomoji verksmo galia pasireiškia nuo pat gimimo ir kad nevaržomas verkimas ankstyvajame amžiuje padeda išvengti emocinių ir elgesio sutrikimų vėlesniame amžiuje.
Svarbu žinoti, kad vaikai niekada neturi būti paliekami verkti vieni. Tik verksmas saugiame ir jaukiame tėvų glėbyje su ramiu ir užtikrintu jų palaikymu gali turėti tokį terapinį poveikį.
Vaikai jaučia daug didelių jausmų, tačiau turi labai mažai priemonių juos išreikšti. Jie net negali rimtai paprieštarauti, jei juos ima ant rankų visai nesimpatiška tetulytė! Tik apsiverkti.
Vyresnių vaikų verksmas irgi neturi būti ignoruojamas. Svarbu jautriai būti šalia, priimti ir padėti įvardinti jų patiriamas emocijas bei kantriai pagelbėti pasirinkti tinkamiausią jų išraišką. Tokiu būdu vaikai gauna pirmąsias savireguliacijos pamokas, mokosi priimti ir valdyti visą savo jausmų amplitudę.
Kuo daugiau mes žinome apie vaikų poreikį paleisti susikaupusias emocijas, tuo lengviau keisti savo įsitikinimus ir atsikratyti noro bet kokiomis priemonėmis „sutaisyti“ verkiančius vaikus. Tada galime sąmoningai sukurti ramią aplinką, kurioje vaikai galės jaustis suprasti ir pasinaudoti savigyda per ašaras.
Kartais pagalvoju, ką aš daryčiau, jei galėčiau grįžti į tą naktį, žinodama tai, ką dabar žinau? Pirmiausia skirčiau akimirką, kad nurimčiau pati: atpalaiduočiau pečius, prisiminčiau kvėpavimą. Jaukiai apkabinčiau Sofiją savo glėbyje, sutelkčiau į ją visą savo dėmesį ir pasakyčiau: „Sofi, tu esi saugi. Kol kas aš nežinau, kodėl tu verki, bet aš esu šalia. Aš tave girdžiu. Būsiu su tavim tiek, kiek tau reikės.“
Lėtai vaikščiodama po ligoninės palatą gerčiau ir palaikyčiau savo kūdikio verksmą, žinodama, kad ji tikrai turi priežastį verkti, gal net ne vieną. Ir visai nesvarbu, kad ta priežastis man nežinoma. O apsimiegojusiai galvai užtikrintai patvirtinčiau, kad gali ramiai miegoti – mama rami, situacija kontroliuojama.
Originaliai straipsnis spausdintas 2019 metų lapkričio mėnesio „Mamos žurnalas” numeryje.
Norite geriau susprasti savo vaiko emocijas? Tam paruošiau išsamų video seminarą „Vaikų emocijos (1-4 m.)“.
Dovilė Šafranauskė ♡ @pagarbitevyste
Taip pat skaitykite:
Unikalus Aš – 6 būdai padėti mūsų vaikams pažinti (ir mylėti) save
Kaip tapus tėvais neprarasti savęs? Pokalbis su tėvystės koučere Renata Cikanaite
031: Apie sąmoningą tėvystę tiesiai iš jos kūrėjos lūpų. Pokalbis su dr. Aletha Solter (anglų k.)
015: Priimti vaikų emocijas – tai priimti pačius vaikus. Pokalbis su Aušra Rupeika