016: Muša, kanda, spiria. Kas slepiasi už tokio mažylių elgesio? Pokalbis su Aušra Kuriene

Kartais mažų vaikų emocijos didesnės už juos pačius, o jų išraiška gali sukelti nerimo tėveliams. Apie tai, į ką verta atkreipti dėmesį, kaip reaguoti ir ko mokyti mažuosius, kai jie elgiasi piktai, kalbamės su vaikų psichologe, psichoterapeute, Paramos vaikams centro įkūrėja ir knygų autore Aušra Kuriene.

Visi tinklalaidės epizodai Spotify platformoje.
Visi tinklalaidės epizodai Apple Podcast platformoje.
Kad geriau suprastume
Mylu.lt ♡


D. Be jokios abejonės, tai viena tų temų, apie kurią klausimų sulaukiame daugiausiai. Šiandien kalbėsime apie tai, kas dažnai vadinama agresyviu vaikų elgesiu. Kai mažieji kanda, spiria, trenkia. Kas vis dėl to slepiasi už tokio elgesio? Kaip mes galime jį suprasti ir paskatinti pakeisti kažkuo ramesniu ir priimtesniu? Apie tai, aš, Dovilė Šafranauskė, kalbuosi su vaikų psichologe, psichoterapeute, paramos vaikams centro įkūrėja bei knygų tėvams autore Aušra Kuriene.

Tačiau, prieš pasineriant į mūsų šiandienos temą, mes tėvai, dažnai susiduriame su painiais vaikų klausimais ir situacijomis. Todėl tikiu, kad labai svarbu priimti, kartais tiesiog prisiminti, kad tikrai neturime spręsti visko vieni patys.

Ypač dabar, kai Lietuvoje vis daugėja psichologinės pagalbos tėvams. Ir viena tokia puiki iniciatyva yra Tėvų linija. Ten galima paskambinti kiekvienos dienos vakare ir pakalbėti su profesionaliu psichologu, kuris tikrai patars, padės, palaikys tose situacijose, kuriose mums patiems nėra labai aišku ir lengva. Tarkime, tokioje, apie kurią šiandieną ir kalbėsimės.

Visų pirma, Aušra, labai ačiū, kad sutikote pasikalbėti tokia tikrai tėvams aktualia tema, nes visgi, nepaisant to, kad šiandieniniai tėvai nemažai žino ir skaito apie vaikų raidą, mažų vaikų agresyvus elgesys mus užtinka tiesiog kaip „perkūnas iš giedro dangaus“ ir labai išgąsdina. Tada tėvai pradeda galvoti, gal aš kažką darau netaip, o gal su mano vaiku yra kažkas netaip. Vis dėl to, kodėl ta agresija ir tas agresyvus vaikų elgesys mus taip išgąsdina?

A: Pirmiausiai reiktų apsibrėžti, apie kokio amžiaus vaikus mes kalbame. Jei kalbame apie piktai besielgiantį penkiolikmetį, būtų keista, kad neišgąsdintų ir būtų keista, kad nesusirūpintų tėvai.

Jei mes kalbame apie piktą dvimetį, tai tada keista, kad išgąsdina, nes svarbu suprasti, ką augini. Man, asmeniškai, labai daug ką reiškia žodžiai. Jei mes pavadiname dvimetį ar trimetį agresyviu, tai man atrodo, kad čia yra labai neteisinga. Galima tiesiog pasakyti, kad vaikas elgiasi piktai, supyksta. Labai svarbu naudoti kažkokius tinkamus žodžius. Trimetis paima mamos lūpdažį, išsidažo ir jį pavadina vagimi, kas yra taip pat neteisinga. Lygiai taip pat neteisinga dvimetį, kuris kando ir spyrė, pavadinti agresyviu.

Mes kalbame apie vaikus, kurie pagal savo raidą, amžių, mokosi pažinti pasaulį, kuris jiems dar lavai sudėtingas. Pyksta ir kūdikiai, ir jie labai pyksta. Bet kai kūdikiai pyksta, nieko neišgąsdina, ane? Nes kūdikis savo piktumą išreiškia vieninteliu būdu – verksmu. Jis dar neturi nei dantų, nei su kojomis nelabai kam gali įspirti, nes tos kojos gal yra supančiotos, jis verkia, kai pyksta.

O kai jis verkia, tai mums labai dažnai sukelia užuojautą, mes ieškom priežasčių, bandome suprasti, ko jis pyksta. Ir retai kažkas sako, kad mano kūdikis liūdi. Ne, jis pyksta, nes alkanas, jis pyksta, nes nuobodžiauja. Pyksta, nes aš jį palikau. Ir tas niekaip negąsdina, nes tėvai turi kažkokių įrankių, pasitiki savo gebėjimais paimti tą kūdikį ant rankų, nuraminti, duoti jam, ko jis nori, duoda jam valgyti. Nori kompanijos? Štai mama, tėtis ar močiutė suteikia jam kompaniją. Ir štai jis nebepyksta, juokiasi, laimingas ir, tiesą sakant, apie kūdikius mes ir turime tas dvi būsenas. Arba jis džiaugiasi, linksmas, arba jis piktas. Gali būti ir išssigandęs, bet tai dažnai pasireiškia tokiu piktumu. Nes išgąsdintam būti irgi yra labai nemalonu.

Kai vaikas įgyja dantis (visi džiaugiamės, kai išauga pirmas), kai įgyja galios judėti, vaikščioti, tyrinėti, imti, jis įgyja tokių papildomų galių, kartu su jomis ateina ir supratimas, kad tos galios yra labai mažos. Bet ką tu bandai daryti? Tu bandai su tomis naujomis kojomis kažkur užlipti ir tau nesiseka, tu bandai su tais dantimis atsikąsti ir tau neatsikanda, arba kas nors atima tai, ką tu bandai atsikąsti. Kai bandai suprasti, kokio skonio yra pasaulis ir tu susikiši jį į burną, tai iš tavęs irgi nori jį paimti.

Pagrindinis pažinimo prietaisas ir yra burna. Viską tu pažįsti per skonį, per kvapą, palaižymą - burna yra labai svarbus pažinimo objektas. Tokiam kaip ir pažinimui, bet taip pat, kai kas nors nesiseka. Tėvai, kurie nustemba, kai vaikas pyksta, norėčiau sužinoti, ką jie daro, kai jiems nesiseka. Bet nustebčiau, kad jie nepyksta, kai jiems nesiseka. Jeigu jiems nesiseka užlipti, kur jie nori, jei jiems nesiseka atkąsti, ko jie nori. Jei jiems nesiseka projektą įveikti ar suvadybinti viso ūkio. Ir vaiko, ir darbo, ir dar ko nors. Mano supratimu, visi mes pykstam.

Dvimečiui - trimečiui nesiseka žymiai dažniau negu mums visiems likusiems. O tos galios yra labai mažos. Ką mažylis besugalvotų, jam beveik niekas nesiseka iš pat pradžių.

D: Ištisą dieną nesėkmės!

A: Per visą dieną jis atranda, kad vis jis kažko negali. Ir kai jam pasiseka, kai jis užsikaria ant kokios nors spintelės ir ateina didelė mama ir sako: ,,Negalima čia taip, niekada daugiau ten nelipk, niekada taip daugiau nedaryk, niekada šitos sėkmės nepatirk be mano leidimo ar priežiūros“. Tai turi labai daug tokios frustracijos.

Labai svarbu suprasti, kad vaikų auginime, visų mūsų augime, yra labai svarbi frustracija. Žmonija visada išmoksta ko nors, kai neužtenka to, ką moki, arba to, ką turi. Žmogui nusibodo skalbti rūbus upelyje, jis susigalvojo skalbimo mašiną, o paskui nusibodo sukti skalbimo mašinos rankeną, jis sugalvojo automatinę skalbimo mašiną. Ateina kažkia frustracija, nes tu turi žengti sekantį žingsnį.

Vaiko auginime labai svarbi sąvoka optimali frustracija. Jeigu visą dieną jam ir nesiseka, tai ta frustracija gali viršyti jo gebėjimą nusiraminti, tikėjimą, kad jis gali būti laimingas, gebėjimą, motyvaciją dar kartą bandyti. Jo diena suformuota iš tokių nesėkmių ir tos nesėkmės yra tikrai natūralios, nes jo galimybės per mažos.

Jei iš jo atimama, iš jo paimama, tos frustracijos bus per daug, tada jis bus tikrai ilgesnį laiką piktas, tikrai sunkiau nuraminamas ir demonstruos žymiai daugiau pikto elgesio. Bet jei mes gerbiame tik tokį kūdikėlį ,,angelėlį“, tai tada čia viena istorija. Labai svarbu pagarbiai žiūrėti ir pagarbiai priimti visus vaiko jausmus. Visus jam kylančius sunkumus, frustracijas, nepasitenkinimus.

Yra labai lengva gerbti nepaprastai gražiai piešiantį vaiką. Tai pagarba jam ir jo mamai. Bet tikrai nepaprasta gerbti vaiką, kuris tuo metu nėra nei švelnus, nei ,,pūkuotas“, nei labai gražiai sušukuotas. Nustebti nereikia. Nustebti galima tada, jei dvimetis vaikas nepyksta. Jei jam nesiseka ir jis nepyksta. Tai turėtų kelti susirūpinimą.

D:
Vis dėlto, nuo ko priklauso, kad vieni vaikai supyksta ir pradeda verkti ar šaukti, o kiti vaikai iškart griebiasi kąsti, mušti? Kas tai gali nulemti?

A: Sakyčiau, kad visi pabando viską. Kažkiek nulemia temperamentas, bet didžioji dauguma vaikų yra pabandę spirti, trenkti, kąsti, mušti, verkti. Viską, kas padeda. Ką iš to arsenalo jie toliau naudoja, tai labiau priklauso nuo suaugusio žmogaus intervencijos, ką jis su tuo jo įrankiu padaro. Ar jis uždraudžia ir nuosekliai prižiūri, kad to įrankio nenaudotų.

Svarbu pasakyti, kad taip daryti negalima, ne todėl, kad skauda kam nors, ne todėl, kad verks kas nors... Galima kąsti duoną, negalima kąsti žmogui, nei dideliam, nei mažam, nei mamai, nei mergaitei, nei šuniukui, negalima kąsti gyvam padarui.

Kai mažyliui metai ir jis mėgaujasi savo dantimis ir supykęs tikrai kam nors įkanda, tuomet neužteks tokio vieno paprasto pasakymo. Labai svarbu jį sustabdyti ir pasakyti: ,,Ne, taip daryti negalima, ne, niekada negalima“. Taip, kaip išmokome vaiką neliesti rozetės ar neimti peilio iš virtuvinės spintelės ir nejunginėti televizoriaus. Lygiai taip pat labai daug kartų reikia pasakyti ,,ne, negalima“. Stabdyti šitą veiksmą. Labai gerai yra įvardinti dalykus, kuriuos dalykus galima.

Reikalų turime su mažu vaiku ir galvojame, kad jis iš piktumo įkando. Kanda ne tik todėl, kad pyksta. Tai dažnai veikia kaip pažinimo priemonė. Atsikąsti patinkančios mergaitės tikrai yra labai gera priemonė ją pažinti.

Jei kalbame apie piktumą, net mažam vaikui reikia pasakyti: ,,Aš matau, tu supykai, tikrai negalima kąsti, bet gali pasakyti žodžiais, gali patrepsėti kojytėmis, kai pikta, gali padaužyti pagalvytę rankyte, kai pyksti“.

Turim parodyti, ką galima daryti. Bet jei mes galvojam, kad negalima pykti, tai tada neturime jam, ką pasiūlyti. Tada jis turi pats susirasti. Negalima kąsti - na, galima spirti. Jis pabandys spirti. Jei mes nuosekliai uždrausim spyrimo veiksmą, tai jis tikrai nesispardys.

Visi mes gyvenime atrandam kažkokį arsenalą, kaip mes išreiškiam pyktį. Ir tikrai svarbu pažiūrėti, kaip namuose žmonės išreiškia pyktį. Ar tikrai tik vienas dvimetis krenta ir rėkia, ar daugiau yra krentančių ir rėkiančių.

D: Gal nekrentančių, bet tik rėkiančių.

A: Ar tik rėkiančių. Labai svarbu suprasti, kad nėra blogų jausmų, yra tik blogos jausmų išraiškos priemonės. Tam, kad vaikas įgytų geras išraiškos priemones, jis yra to išmokomas, kaip ir visų kitų dalykų. Vienos priemonės yra sustabdomos, o kitos rekomenduojamos ar skatinamos. Kai jis yra vyresnis, penkių šešių metų, jis jau daug jausmų gali viduje išlaikyti, jam jau nereikia patrepsėjimų, jis jau turi mokėti pasakyti: ,,Aš labai supykau“, parodyti veido išraiška, jam nereikia trepsėti ar pagalvių daužyti.

D: Tikriausiai svarbu pastebėti, kad supyko vaikas. Jis gali kąsti, stumti, mušti visai nepykdamas. Jis gali tą daryti vedamas smalsumo, fizikos pažinimo (kas vyksta, kai aš pastumiu).

A: Žinoma, jie gali spardyti kamuolį, pagalves ir tikrai kanda ragaudami. Ir jie viską ragauja, kartais žolę, smėlį, o kartais ir kitą vaiką. Ypač mažesniem pusantrų metų vaikams burna yra kaip pažinimo organas. Visa veikla, susijusi su burna, yra nepaprastai svarbi (kandimas, čiulpimas, net ir bučiavimas). Jis gali būti kitam žmogui tikrai nemalonus, bet tai nebūtinai ateina iš piktos intencijos. Tai tą reiktų atskirti. Nes šiandien kalbame apie agresyvius vaikus.

D: Mes labiau kalbame apie agresyvų elgesį. Nes vat iš tikrųjų agresyvus vaikas jau būtų kaip etiketės klijavimas. O vis dėlto, tas, kas neramina, yra tas elgesys. Šiuo pokalbiu norima padėti tėvams suprasti lengviau, kas gali būti už šio mažylių elgesio. Besiruošdama šiam pokalbiui, paieškojau informacijos mamų forumuose. Juose labai neretai yra patariama kąsti atgal, bausti, uždaryti į kambarį, liepti nusiraminti. Ką pasakytumėte apie šitus patarimus?

A: Blogiausias dalykas, padaryti vaikui tą, ką mes norim, kad jis nustotų daręs. Aštuonių mėnesių vaikas trenkė mamai rankyte, tai mes turėtume siūlyti trenkti atgal, kad jis suprastų? Aš pasisakau kategoriškai prieš tokį būdą. 

Labai svarbu suprasti, jei mes norime sustabdyti kažkokį veiksmą, tai tas veiksmas nėra galimas, nėra legalus jokiomis aplinkybėmis. Ir taip nėra, kad didelis gali tai daryti, o mažas negali. Jeigu mes trenkiame savo vaikui, kad jis sužinotų, kas yra skausmas, tai tikrai nesustabdo žmonių nuo tokio elgesio.

Bet pats veiksmas, jeigu vaikas trenkia mamai, o mama trenkia vaikui. Tai, ką jis apskritai supranta iš to? Kad trenkti galima ir kad trenkimas yra įmanomas būdas. O gal kad galima trenkti mažesniems (nes mama yra didelė ir trenkė mažam)? Tai tada vaikas eina ir trenkia sesutei ar darželyje kitam vaikui.

Mes norime, kad niekada ta ranka netrenktų. Labai svarbu pasakyti, kad negalima mušti nei kito, nei savęs. Savęs mušimas irgi dažna problema ir tą būtina paryškinti. Labai skaudu matyti, kai vaikas sau trenkia per galvą, kai jam kas nors nesiseka. Sukelti vaikui skausmą, norint jį išmokyti - tai yra sukelti vaikui baimę. Baimė yra motyvatorius, bet ar tikrai mes norim auginti vaikus per baimę, kad jie tikrai bijotų? Yra žmonių, kurie taip funkcionuoja, laikosi normų iš baimės.

Man atrodo, kad tėvams turbūt yra labai svarbu, kad tiesiog kažkokie moralės pradai, pagarbaus elgesio pradai būtų įdėti labai nuo labai anksti. Juk daugumos mūsų elgesį ir sureguliuoja moralės normos, o ne baimė, kad tave nubaus ar kažkaip nukentėsi.

Grįžtant prie pasėkmių taikymo, jos gali būti taikomos, bet mažam vaikui jos yra sunkiai suprantamos. Jei elgesys kartojasi, yra sunkiai suprantamas, jei jis nesikeičia, galima taikyti kažkokias pasėkmes, kažkokius ribojimus. Bet, sakyčiau, ypač su mažais vaikais, labai efektinga yra taikyti skatinimą. Skatinti, jei jis supykęs kitaip pasielgs nei elgėsi prieš tai. Negalima trenkti, kai supyksti, bet gali nueiti į kampą ir patrepsėti, paspardyti tą pagalvę. Ir tą padaręs jis gautų paskatinimą ir pagyrimą. Tuomet vaikas pasikeičia žymiai greičiau ir efektyviau negu girdėdamas nuobaudas, kai jis kažką padarė būdamas supykęs ar susinervinęs.

D: Su nuobaudomis mes galime turėti tokį efektą, kad vaikas nekąs, kol tėvai mato, bet paslapčiomis, kai niekas nemato (pvz. darželyje), kai negali jo niekas nubausti. Visgi, ne tai yra mūsų tikslas, mūsų tikslas yra išmokyti vaiką, kad šitas elgesys yra negalimas jokiomis aplinkybėmis.

A: Mūsų tikslas yra išmokyti vaiką tinkamo elgesio. O nedrausti netinkamą. Dėl to, kad mes nubaudžiam, neateina žinojimas, kaip reikia daryti.

D: Tai yra svarbus momentas, nepamiršti pasakyti vaikams, ką galima. Dažnai nepamirštam pasakyti, ko negalima, bet pamirštame sakyti, ką gi daryti vietoj to.

A: Ypač mažiems vaikams, kurie auginami per žodį ,,ne| (,,nestovėk, negulėk, nekrapštyk, nepyk, nerėk, neik“), jei jis visas komandas išpildytų, visiškai neturėtų, ką daryti. Nes jam nė karto nebuvo pasakyta, ką jis gali daryti.

D: Pamėginkime sudėti trumpas rekomendacijas tėvams. Pamatėm, kad vaikas kanda, skiria, elgiasi, kaip mes nenorėtume. Pirmiausia ką mes turėtumėme suprasti - kad toks elgesys tam tikrame amžiuje yra gana įprastas. Nesigąsdinti ir nepulti į paniką, kad kažkas su mano vaiku yra blogai.

A: Man atrodo, apskritai, yra tokia labai svarbi nuostata neskubėti taisyti ir drausti, bet skubėti suprasti. Jei einate parke ir vaikas pribėgo ir trenkė nepažįstamai mergaitei, tai čia nėra kada labai suprasti. Jūs turite paimti, tikrai atitraukti jį, nusinešti, sakyti: ,,Ne, taip tikrai negali elgtis“. Tai čia yra tokia skubi intervencija.

Antras žingsnis yra bandyti suprasti, kas čia įvyko. Kas čia galėjo įvykti. Ar čia jis kažko išsigando, ar jis norėjo kažkaip pasirodyti, ar čia yra jo kibinimo mergaitės būdas. Kas čia tokio įvyko? Nes kitaip gali galvoti, kad vaikas išsikraustė iš proto, eini sau ramiai ir dabar jis bėga, puola, gal tikrai agresyvus? Toks elgesys gali išgąsdinti.

Bet kai pradedi galvoti ir bandyti suprasti, tai tada tikrai ta situacija truputį kitaip pasimato. Kartais laiko skyrimas vienai situacijai tikrai išlaisvina labai daug laiko. Nes tas supratimas padengia daug situacijų. Supratimas, į ką vaikas sureagavo, ir kaip jis čia pasielgė. Tai padeda suprasti, kaip jis funkcionuoja, į ką sureaguoja, kokie jo reagavimo būdai. Tada tikrai yra lengviau padėti jam pasijausti saugesniam ar elgtis labiau socializuotai. Jei tėvus tik išgąsdina, tai tas išgąstis niekuom nepadeda. Jei tėvus tik išgąsdina, tai jie skuba panaikinti tą elgesį, neskuba skirti laiko pagalvojimui, iš kur tas elgesys atsiranda.

D: Čia tikrai įdomus toks dalykas, kad turėtume skirti laiko stebėjimui ir galbūt netgi kartais ir paregistravimui, kada tas elgesys atsiranda. Aš auginu dvi mergytes dvynukes, 3,5 metų. Esu pastebėjusi, kad mano mergaitės agresyviai reaguodavo, kai viena pažeisdavo viena kitos asmeninę erdvę. Jeigu viena lenda per daug, kita kanda. Vėlgi, tą pastebėjus, galima tada pabūti arčiau, kad truputį tą sustabdytum.

A: Na, galima išmokyti jas signalo. Užsidengimo ar kažkokio ,,Stop“. Ir jos tikrai tuo mielai naudosis vietoj dantų kažkiu sutartiniu signalu, kuris bus abiems suprantamas. Iš pradžių labai mėgausis tuo, o paskui tiesiog dings, nes nebeliks problemos.

D: Kartais priežastys tėvams gali būti ir netikėtos. Tarkim, elgesys gali kartotis po kitų įvykių, pavyzdžiui, jei vaikas yra pavargęs ar alkanas. Ir mes gi patys nesame smagiausi žmonės, kai mūsų baziniai poreikiai nepatenkinti. Tikriausiai į tai irgi reiktų atkreipti dėmesį?

A: Sakyčiau, dažniausiai tėvai žino, kad vaikas dabar elgiasi piktai. Kad tai yra pikta. O pyktį gali sukelti labai įvairios situacijos, viena iš pykčio dažnų priežasčių yra gynyba nuo bejėgystės. Tos bejėgystės išgyvenimo ankstyvoje vaikystėje yra labai daug. Tas pasaulis yra nevaldomas vaikams.

Bet vis tiek tai pykčio skalė sukelia piktumą. Ir jį gali sukelti tikrai rimti įvykiai, tikra neteisybė, bet lengvą susierzinimą gali sukelti bet kas - eini ir dirgina nevalytas šaligatvis. Bet esi suaugęs žmogus ir nepradedi spardyti to šaligatvio, rėkti ant valdžios vidury gatvės. Nes jau esi išmokęs savo jausmus atpažinti ir juos kažkaip suvaldyti. Gal draugei pabumbi, gal savivaldybei rašai skundą, kas čia per nesąmonė.

Mažas vaikas, išėjęs ir paslydęs ant šaligatvio, supyksta. Ir nereikia jam sakyti: ,,Ko tu čia dabar pyksti“. Tai yra dažniausias vaikui klausimas. Yra, ko pykti. Yra slidu, nemalonu sėdėti baloje. Jei mes bandom vaikui uždrausti pykti (,,Nepyk, juk tu geras berniukas“), tai jis turi pasitelkti didesnį arsenalą, kad parodytų, kad įtikintų, kad yra, ko pykti. Jam lengviau susitvarkyti su emocijomis, kai yra suprastas: ,,Na tikrai pikta, kaip čia dabar į tą balą nusiteškei. Bet nieko, tu su geru kombinezonu, išdžius kelnės“.

Jų emocijos yra labilios, jos greitai ateina, greitai praeina. Tėvai paprastai žino būdus ir kas patinka vaikui, ir kaip jį nukreipti į kitą emociją. Bet pirmiausiai reikia pripažinti, kad emocija yra. Kodėl ji turėtų dingti, jei dar jos niekas nepamatė?

D: Vaikai griebiasi šito elgesio taip pat iš bejėgiškumo. Bet kad už to yra tai, kad vaikas pats jaučiasi truputėlį bejėgis ir tiesiog iš to ateina tas elgesys. Kartais jam irgi nesuteikiame autonomijos.

A: Kartais per daug autonomijos. Ir ji yra per didelė pagal pečius pakelti. Optimali frustracija yra iššūkis. Ypač tame amžiuje. Jau šitame amžiuje tu gali apsiginti, pasakyti: ,,Ne, aš nenorių šitų patirčių. Man per daug“. Bet tokiam amžiuje vaikui ant galvos pasaulis griūna. Ir jei neturi pakankamai įrankių, pakankamai pagalbos, kažkokio gebėjimo, tikrai daug dalykų gali kelti pyktį.

Nėra ko bijoti, bet reikia vaikus mokyti, kaip tą pyktį išreikšti tinkamai. Kaip atpažinti tas situacijas, jeigu, pavyzdžiui, jos kartojasi: ,,Kiekvieną kartą, kai dėlioji kaladėlę, tu labai supyksti, tau labai nesiseka. Pažiūrėkime, kaip čia galima dėlioti, kad tu išmoktum nesvaidyti tu kaldėlių į sieną“. Bet reikia pripažinti, kad tikrai pikta, kai tos kaladėlės viena ant kitos neprilimpa, kad ir ką darytum.

D:
Aš dar norėčiau tiesiog pabandyti išeiti į tokius praktinius patarimus tėvams, kai mes matome tokį elgesį. Dar kartą užfiksuokime, kaip sureaguoti tinkamai be tų visų internetinių patarimų?

A: Pagarbiai. Jausmų ugymo abecelė yra tokia, kad pirmiausiai įvardiname jausmą. Vaikas nežino, kas su juo vyksta. Jis tik jaučia, kad tai stiprus jausmas. Bet mes žinome, suaugęs žmogus įvardija: ,,Matau, tu labai supykai“.

Tuomet būtų labai gerai sužinoti, spėti priežastį. ,,Supykai, nes tau nepasisekė statyti bokštą. Supykai, kad sesė atėjo labai arti prie tavęs. Supykai, kai aš atėjau ir neatėjau, kai tu mane šaukei“, - mes paaiškiname vaikui jo emociją ir tai yra labai svarbu, kad vaikas jaustųsi pažinus. Kad jis nėra kažkoks nesuprantamas padaras, kad jis elgiasi ir niekas nesupranta, kas su juo yra. Jis yra pažinus, mamai aišku, kas su juo yra. Jis supyko, nes mama buvo virtuvėje ir ji neatėjo, kai ją pakvietė.

Tada pasakyti, ko jis negali daryti: ,,Tu negali daužyti manęs, negali trenkti, tu gali ateiti pasakyti, kad tu pyksti, tu gali kojyte patrepsėti, bet tu negali trenkti, nu niekam niekada negali trenkti, nei man, nei sau, nei niekam kitam“.

Jeigu jis nenurimsta ir vis dar piktas, tai tada kalbėti ir elgtis kaip su kūdikiu. Mama jį gali apkabinti, nuraminti, pasiūlyti pagalbą, pasakyti: ,,Aš matau, kad tau vis dar neramu, kad vis esi apimtas piktumo. Ateik, aš tave nuraminsiu, aš tave paguosiu“.

Tai yra tikrai pagarbus santykis ir supratimas, kad jis be mūsų pagalbos nenurims. Jis neturi įrankių. Jei mes ji siųsim į kitą kambarį, jis turės vienas su savo piktumu kažką daryti. Tai jis turi jį visą prisiimti sau. Jei paaugliai darkosi prie stalo, gal ir galima juos išsiųsti į kitą kambarį. Bet mažiems vaikams reikia pagalbos susitvarkyti su dideliais jausmais. Labai nerekuomenduočiau jų išgąsdinti atstūmimu (,,Toks piktas tu mums netinki“).

D: Dar pakalbėkime, kai mušimas ir kandimas atrodo kaip žaidimas vaikams ir jie su šypsena veide pribėga ir įkanda kitam vaikui.

A: Jei prisimintumėm, kaip vaikus auginam, tai tokio suvalgymo temos yra labai daug (,,aš tave suvalgysiu, koki skani tavo rankytė, ,,niam niam niam“). Tai tas temas tikrai ne vaikas įsineša į santykį. Jei vaikas naudoja suvalgymo idėją kaip žaidimą, tai gali būti, kad taip su juo buvo žaidžiama. Ar jį tikri čia reikia jį sustabdyti ar pamokyti kitų žaidimų?

Turi atsirasti smalsumas elgesiui, o ne baimė elgesiui. Jei tikrai, net ir didesni vaikai, net ir penkiamečiui vaikui sakome: ,,O, koks tu saldus, duok aš tavęs atsikąsiu“. Suaugęs žmogus to neturi galvoje, o vaikas supranta labai tiesiogiai. Nenustebkite, kad vaikas perima tai. Pamilęs kokį berniuką ar mergaitę darželyje, vaikas nori jį suvalgyti, ir tai jam yra žaidimas ir meilės išraiška.

D: Tai, Aušra, tada pačiai pabaigai, ką svarbiausio turėtų prisiminti tėvai, susidūrę su piktu vaiko elgesiu?

A: Svarbiausia atsiminti, kad visi jausmai yra legalūs, kad visi jausmai yra leistini ir yra normalu turėti visokius jausmus. Prisiminti, kad tėvai išmoko vaikus, kaip jausmus reikšti, ir tėvai yra pagrindinis pagalbos šaltinis vaikams su dideliais jausmais susitvarkyti. Padėti tuos didelius jausmus išgyventi.

Vaiko elgesys gali būti suprastas ir jis gali būti pakeistas. Jei yra elgesys, ir jo labai yra daug ir jis gąsdinantis, vis tiek svarbu sau priminti ir pasakyti, kad jis gali būti suprastas ir gali būti pakeistas.

D:
Ir turbūt keičiant vaiko elgesį nereikia tikėtis kažkokių greitų rezultatų? Mažam vaikui juk neužteks penkiasdešimt kartų pasakyti, kad negalima. Tai turbūt nuolatinis kartojimas.

A: Visada sakau, kad pirmas socialinis įgūdis, kurį tėvai išmoko ir labai sėkmingai tą daro yra atsisveikinimas ,,ate ate“. Štai, kai tėtį išlydime į darbą, mama stovi su kūdikiu ant rankų ir sako ,,Padarykim tėtukui ,,ate ate“", paima vaiko rankytę, pamojuoja ir kai vaikui gerai sekasi, mama ir tėtis sako: ,,Šaunuolis, ate ate! Greitai pasimatysime“.

Ir kiek kartų kartoja su mažu kūdikiu, kai jis pradeda su ta rankyte makaluoti, visi jį skatina ir giria. Štai koks yra teisingas vaiko įgūdžio formavimas: parodyti, kaip daryti, pagirti, kai sekasi gerai daryti ir daug kartų pakartoti, kol įgūdis yra išmokstamas. Ir visų kitų įgūdžių mes išmokome ta pačia tvarka. Taip pat mes galime išmokti ir visokių socialinių įgūdžių, ką daryti, kai tu kaip nors jautiesi. Tik tam reikės kantrybės.

D: Labai graži analogija, kad tėvai prisimintų, tam, kad pakeistų kažkokį vaiko elgesį, reikės tiek kantrybė,s kiek kažkada reikėjo mokyti daryti ,,ate ate“.

A: Panašiai. (juokiasi)

D: Ačiū labai už pokalbį ir tikiu, kad turės tėvai, apie ką pagalvoti, ir kur pažiūrėti bei pamažu, kantriai pakeisti.

Krepšelis

Jūsų krepšelis tuščias