Ką sakyti vaikui vietoje ,,būk atsargus/atsargi”, kai norime, kad jis mus išgirstų ir, na, iš tikrųjų elgtųsi atsargiai?

Kai pasilipusi ant kėdės mėginu pasiekti viršutinėje lentynoje paslėptą medaus puodynėlę, išgirstu vyrą sakant „Būk atsargi!”. Tiesą pasakius, nei sekundei nesusimąsčiusi, kaip konkrečiai tą atsargumą padaryti, tęsiu savo paieškas. Geriausiu atveju šis pasakymas mano ausims nuskamba kaip ženklas, kad jam rūpiu, kas nieko bendro neturi su atsargesniu elgesiu.

O ką išgirsta mūsų vaikai, kai visiškai abstrakčiai prašome jų būti atsargiais? Tikriausiai pasirinkimai varijuoja tarp visiško ignoravimo (kaip kitaip galima reaguoti į prašymą padaryti nežinia ką, nežinia kaip?), signalo, kad pasaulis apskritai yra pilnas įvairiausių pavojų ar netgi žinutės, kad manome, jog vaikai vargu ar iš viso kažką puikiai sugeba. Antraip kodėl gi dar prašytume jų nuolatos būti atsargumo būsenoje?