Kiek netikėtai gimęs pokalbis, kai paskaičiusi nuotaikingus ir gyvenimiškus Mantautės seminarų aprašymus, tiesiog nesusilaikiau nepakalbinusi jos apie žindymą ir miegą. Ar žindymas ir miegas gali būti suderinami? Kaip tai padaryti?
Gal ji žino kokį slaptą receptą? Mantautė Morkvėnė – penkių vaikų mama, dula, padedanti šeimoms jaukiai pasitikti gimstančius kūdikėlius, lektorė, būsima akušerė ir fotografė, fiksuojanti pačias tikriausias ir švelniausias gimdymo akimirkas.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad mūsų su Mantaute požiūriai apie vaikų miegą ir dienotvarkes turėtų būti begaliniai skirtingi. Nesgi miego konsultantai žinomi savo griežtomis dienotvarkėmis „pagal laikrodį“ ir holistiškai į gimdymą žiūrinti dula tiesiog privalo būti skirtingose barikadų pusėse!
Net jeigu ir taip – nors, tiesą pasakius, tie požiūriai nėra nutolę šviesmylėmis, argi ne tame būtų visas žavesys? Kad, nepaisant skirtingų nuomonių, visų pirma mes esame mamos, kurios gali įsiklausyti, palaikyti ir gerbti viena kitą su visais mūsų skirtumais, lengvais ar nelengvais sprendimais ir situacijomis.
Suprantant, kad nėra vieno teisingiausio iš teisingiausių tėvystės scenarijaus, ir tiesiog leisti būti, džiaugtis galimybe išgirsti kitokį požiūrį ir galbūt pasisemti iš jo to, kas surezonavo giliai širdyje.
Esu dėkinga Mantautei už šiltą pasidalijimą mintimis apie žindymą ir miegą. Mistinio recepto (jei toks iš vis egzistuoja) iššūkiui, kaip suderinti kūdikio poreikius atitinkantį žindymą ir kokybišką mamos poilsį, šiame pokalbyje nėra, tačiau apsčiai šilto pozityvumo, požiūrio lengvumo ir galybė padrąsinimų su iššūkiais susiduriančioms mamoms.
Auginate penkis vaikus, žindote daugiau nei 9-nerius metus. Ir kaipgi miegas? Ar žindymas ir miegas gali būti suderinami? Kaip tai, Jūsų nuomone, sėkmingai padaryti?
Žindymas yra bene pirmiausias ir didžiausias iššūkis ką tik vaikelio susilaukusiai mamai ir jis, išskyrus tam tikrus specifinius atvejus, įvyksta dar būnant gimdykloje.
Nuo čia prasideda pirmas kontaktas, pirmas priešpienio lašas. Viskas nauja, net jei tai ir ne pirmas vaikelis, ir mama kartu su naujagimiu toliau tęsia savo komandinį darbą: reikia laiko prisiderinti, pažinti vienam kitą, pajusti oda-odą kontaktu (bei širdimi!), išgirsti mažylio poreikį, atpažinti ženklus ir į juos atsiliepti.
Taigi, pirmosios savaitės, mėnuo būna kiek kitoks miego prasme, lyginant su likusiu laikotarpiu. Nepaisant iškylančių sunkumų ar abejonių, noro pailsėti, naujagimį reikia glausti prie krūties ir žindyti ne rečiau kaip kas 2-3 valandas visą parą. Dažniausiai jie „užsisakinėja” pieną ir dar intensyviau – tai normalu, fiziologiška, sveikintina.
Viskas, ko reikia – tai atliepti mažylio prašymą, suvokiant, kad tai ne kokia nors manipuliacija ar „ožiai”. Moterys labai džiaugiasi pasitaikiusia proga pamiegoti ilgiau naktimis, jei naujagimis nesikelia, bet reikia prisiminti, kad turime užtikrinti jam galimybę dažnai žįsti, taigi, turėtume ir žadinti, jei pats nesikelia.
Kai į mane kreipiasi besilaukiančios antro ar trečio mažylio moterys ir sako, kad pirmą vaikutį žindė trumpai, nemiegojo naktį, visada paklausiu, kurgi mažylis miegojo. Ir beveik visada atsakymą girdžiu „savo lovytėje, nespėdavau užmigdyt, paguldau, o jis vėl verkia”. Daug lengviau ir paprasčiau yra žindomą naujagimį, kūdikį migdyti šalia savęs, tuomet nereikės nei keltis iš lovos. Truputis įgūdžių ir žindyti galima snaudžiant.
Aš jau seniai nebeskaičiuoju, kiek kartų naktį žindžiau/žindau saviškius, nes tai vyksta tiesiog savaime, nereikia nei atsisėsti, nei išsibudinti… Nors šiuo metu tenka derinti ir studijas/praktikas, ir dulos darbą, stengiuosi pasnausti kada tik galiu – dažniausiai po pietų, į pavakarę, kai migdau savo metinukę. Galbūt tai ne visoms tinka, bet jei yra galimybės, visada naudinga mamai nusnausti kartu su savo vaikučiu, 1-2 ar 3 kartus per dieną, pagal situaciją.
Ramus kūdikių miegas yra daug daugiau nei tik dienotvarkė ar graži lovytė. Labai didelę įtaką jam daro mamos būsena. Jei mama įsitempusi, susirūpinusi – kūdikiui sunku nurimti ir ramiai miegoti.
Konsultuojant naujagimių mamas, vienas didesnių rūpesčių yra sklandus žindymas. Ne visoms mamoms jis yra toks sėkmingas ir lengvas kaip jos įsivaizdavo. O jam nepavykus ir pradėjus maitinti mišinuku, mamos jaučia nusivylusios savimi, nes juk žindymo kursuose joms sakė, kad žindyti gali visos! Ką Jūs patariate tokiais atvejais? Ar tikrai visos mamos gali sėkmingai žindyti? Kaip atgauti motinystės pasitikėjimą, jei nepavyko?
Ramiai kūdikiai miega tada, kai šalia jaučia mamą, uodžia jos kvapą, jaučia širdies ritmą, šilumą ir jaučiasi saugūs, nes žino, kad į jo poreikius bus atliepta bet kada, kada to prireiks. Tai yra prieraišumas, kuris yra sveikas, nes taip kūdikis – per pirminį pasitikėjimą mama – vėliau įgauna pasitikėjimo ir išoriniu pasauliu. Todėl iš principo lovytė ir dienotvarkė tam nereikalinga.
Kartais būtent ji ir pakiša koją sėkmingam žindymui, kai mamos nori gyventi kaip anksčiau, viską susidėlioti ir susiplanuoti tobulai pagal laiką. O vaikelio bioritmas, pavyzdžiui, visai kitoks, nei šeimai patogu, ir čia prasideda lūkesčių ir realybės neatitikimas.
Sudėtinga būtų įsiūlyti kūdikiui krūtį tada, kada jis nenori, kaip ir dirbtinai laukti, kol „bus galima” žindyti. Tam nereikia jokių sudėtingų laiko planavimo mokslų, tiesiog žindote tada, kada vaikelis prašo, tik tiek!
Žindant pagal vaikelio poreikį, nepritrūkstama pieno, žinoma, jei bus užtikrintos kitos sąlygos, tokios kaip tinkamas apžiojimas ir kt.
Mūsų visuomenėje gajūs mitai apie pieno neturėjimą, o beveik visais atvejais tai tėra kantrybės, žinių, pasitikėjimo savimi ir palaikymo trūkumas.
Nereikia to vadinti nemokėjimu ar nesugebėjimu - tai ne tas pats. Lemiamą vaidmenį žindymo sėkmei daro ne tik mamos pasiruošimas ar nusiteikimas, bet ir artimųjų palaikymas.
Įsivaizduokite, kaip sudėtinga jaunai mamai atsilaikyti prieš anytą, jei ši pataria duoti čiulptuką, mišinuką, nes…(čia prasideda populiariausi žindymo mitai, pvz. „tavo pienas per liesas”, „vaikas nuolat nori krūties”, „naktį dažnai keliasi”, „labai mažai nusitrauki”, „per savaitę priaugo tik 300 g”, „nuo tavo suvalgomo maisto jis kankinasi”, „nuo tavo pieno jį beria”, „be tavęs jau užmigti nebemoka” ir daug, daug kitų).
Tad pirmiausia, ką galima padaryti susidūrus su sunkumais, neaiškumais – kviestis pagalbą. Yra įvairių būdų: tai ir žindymo konsultantės, ir akušerės, ir mama – mamai savanorės, ir dulos, galų gale – teigiamą žindymo patirtį turinčios draugės, kurios gali nukreipti tinkama linkme. Nes dažniausiai reikia labai nedaug: padrąsinimo, palaikymo, pakoreguoti žindymo techniką, padrąsinti mamą miegoti su vaikeliu.
Yra ir mažų „gudrybių”, kurios palengvina motinystę, bet nenuskriaudžia vaikelio. Ir ne, aš ne apie čiulptukus. Patarimas yra nesusikurti didelių lūkesčių apie tai, kaip viskas turi vykti. Apie tai, kad vaikutis miegos ir valgys kas kelias valandas. Kiekvienas jis – unikalus, atsineša vis kitokį ritmą.
Vis dėlto situacijos įvairios, ir jei tikrai viskas išbandyta, o moteriai nebeįmanoma grįžti prie žindymo, verta suprasti, jog ji yra puiki mama nepaisant maitinimo būdo, jos meilė nėra mažesnė, o ir ji pati ne blogesnė, juk ji stengiasi dėl savo vaiko visaip kaip tik gali, pagal galimybes.
Neuromokslininkai nustatė, kad nežindančių moterų ryšys su vaikeliu formuojasi taip pat, tiesiog per kitas smegenų struktūras – labiau per socialinę sąveiką. Panašiai, kaip kuriame ryšius su savo partneriais ar artimais draugais.
Suprantama, kad be maisto funkcijos, krūtis padeda kurti artumo, ryšio jausmą, nuraminti kūdikį. Tačiau kai kurios teorijos teigia, kad vos kūdikiui ar vaikui suverkus, susierzinus, užsigavus, raminti jį reikėtų taip pat krūtimi. Kokia Jūsų nuomonė, kiek gi visgi žindymas yra skirtas alkiui, o kiek kitiems poreikiams patenkinti?
Vaikučiui krūtis reikalinga ne tik alkiui/troškuliui numalšinti, bet ir psichologiniam saugumui, prieraišumui, ryšiui su mama formuoti – tai yra tyrimais įrodyta.
Visiškai normalu, jei mamos instinktai skatina ją paimti verkiantį kūdikį ir pažindyti. Akyla mama išmoksta pastebėti pirmuosius alkio požymius ir nelaukia, kol kūdikis pradės aktyviai verkti. Kita vertus, mažylis gali verkti, pavyzdžiui, nes jam spaudžia sauskelnių kraštelis, jam pasidarė baisu nutolus mamai, jam šalta, karšta, jis sirguliuoja ir t.t. – priežasčių begalės.
Bet jei įsitikinus, kad nėra jokių kitų dirgiklių, jis vis tiek verkia, tikrai geriausia, ką mama gali padaryti, tai priglausti prie krūties. Kartais jis po kelių minučių nurims ir užmigs, paleidęs krūtį. Visiškai normalu mums, suaugusiems, naktį prabudus ir pasijutus nesaugiai, apkabinti savo partnerį ir prisiglausti. Kaip pasijustume, jei jis pasakytų „dar ne laikas tau atsigerti”?
Žinoma, nereikia brukti krūties vos vaikas užsinorėjęs kokio barškučio pradeda verkti. Mano pačios gyvenime žindymas vyksta organiškai, įsiliedamas į mano kasdieninę veiklą. Aš jo nesureikšminu ir neskiriu laiko susiruošti, rasti tinkamą vietą, orą ar nuotaiką…Tiesiog imu mažylį, glaudžiu ir žindau, kai jam to reikia. Tai išlaisvina.
Vienas natūraliausių būdų naujagimiui užmigti yra bežindant. Kodėl gi ne - šilta, saugu, teka skanus pienelis. Tačiau naudojant šį migdymo būdą su vyresniais mažyliais, ilgainiui atsiranda stiprus įprotis ir mamos skundžiasi, kad be jų vaikai neužmiega, todėl jos priverstos visuomet būti namuose migdymo metu. O jei tenka anksčiau grįžti į darbą, tai sukelia daug streso. Kokia Jūsų nuomonė apie migdymą prie krūties?
Aš nesutinku su mintim, kad tai tampa įpročiu – skamba taip, tarsi išlepinam mažylius ar išmokom jų kažko naujo, kas nepatogaus mums. Užmigimas prie krūties bežindant yra toks pat normalus ir fiziologinis procesas kaip ir pats žindymas. Kodėl turėtume į tai žiūrėti kaip į patologiją? Kiekvienam vaikui artumo reikia iki skirtingo amžiaus.
Galėtume rasti niekada nežindytą keturmetį, kuris be mamos niekaip neužmiega, ir aktyviai žindomą metinuką, kuris kuo puikiausiai panyra į sapną tėčio glėbyje.
Ankstyvas grįžimas į darbą yra jautri tema, nes motinystės derinimas yra gerokai didesnis iššūkis. Mano asmeninė patirtis su penktaja mažyle buvo tokia, kad jai būnant 3 mėn., grįžau į budėjimus ir gimdymus bei praktiką ligoninėje. Kai ji prabusdavo – lėkdavau namo pažindyti arba man ją priveždavo vyras. Nelaukdavom, kol įsiverks. Bežindant ir užmiega, tada aš vėl galėdavau kuriam laikui grįžti į darbus.
Džiaugiuosi, kad tai buvo ne kasdien ir trumpą laiką. Ne visoms šis modelis tiks, pirmą ar antrą vaikutį auginančioms mamoms nepatarčiau taip laviruoti, vis dėlto tam reikia daug patirties, kantrybės ir beprotiško šeimos atsidavimo, kad padėtų. Man tai nebuvo labai sudėtinga, mažylė irgi nesiskundė, bet pagalbininkai nėrėsi iš kailio…
Vienas dažniausių klausimų, dėl ko kreipiasi į mane konsultacijų, yra nepaliaujamas naktinis žindymas. Tai kūdikiai ir maži vaikai virš metukų, kurie negeba miegoti kitaip, tik žįsdami. Dažnai mamos būna tokios pervargusios, kad tiesiog nori nutraukti žindymą, nes nemato kitokio būdo pailsėti, o išsimiegoti žindydamos tiesiog negali.
Pasakojimas, kaip ši situacija atsirado, taip pat būna labai panašus, tiesiog žindymo kursuose girdėjo kad, žindant pagal poreikį, krūtis turi būti kūdikiui duodama vos tik jis suverkia. Koks Jūsų požiūris šiuo klausimu, kaip žindyti nakties metu taip, kad tinkamai pailsėtų tiek mama, tiek kūdikis? Ką daryti, kad žindymas ir miegas būtų santarvėje?
Neuromokslininkai sako, kad žindymas gerina miego kokybę dėl raminančio oksitocino poveikio. Tyrimai rodo, kad žindančios moterys miega daugiau. Na, o mano požiūrį iliustruoja asmeninė patirtis – tiesiog išmoksti žindyti gulėdama, nesikeldama ir net snausdama, nes naktį mažyliai dažniausiai žinda n kartų, nesvarbu, ar jiems 2 mėn., ar metai. Keičiasi jų miego fazės, ir jie prabunda – tai visiškai normalu.
Kad vaikutis alkanas, galima suprasti ir be verkimo – tai jau vėlesnis signalas, aliarmas tėvams. Kai susilauki vaikelio, nebeskaičiuoji išmiegotų valandų, nes tai beprasmiška, dažniausiai tik susinervini suprasdama, kad buvo vos 3-4-5 valandos. Tačiau motinystę ir jos kitoniškumą nuo įprastos buvusios rutinos reikia priimti nuoširdžiai ir paprastai, be iliuzijų.
Taip, tai visai kitoks gyvenimo būdas negu iki vaikų, taip, miego mažiau, jis ne toks kokybiškas, bet tokia yra motinystės „kaina”, juk auginame mažą žmogutį, ne robotuką.
Ką dar galima daryti – kaip jau minėjau, naudotis visom progom dienos metu ir leisti sau „nulūžti”, kai jautiesi pavargusi, o mažylis užmigo. Net gamta taip sudėliojo, kad žindant skiriasi oksitocinas ir nepaprastai migdo, tad jei yra galimybė, nepraleiskim jos. Indai, vakarienė, grindys ir skalbiniai gali palaukti geresnių laikų (arba padėti gali partneris, mama, sesuo, draugė, dula, kaimynė...), svarbiau yra mamos miegas.
Taigi, keičiame buities ir kitus darbus į savo miegą, bet ne kūdikio natūralius poreikius. Jei moteris turi vyrą, siūlyčiau pažindžius vaikutį palikti šalia tėčio ir pasnausti kitam kambary, iki kol vaikiukas pats pabus. Pažindo ir vėl su tėčiu tegu toliau miega.
Jausdamas kažką pašonėj, vaikutis ramiau miegos, artumas išlaikytas. Kai man nervai trūkdavo nėštumų pradžioj, irgi tekdavo išeiti porai valandų pamiegot svetainėje, nes jau ir maldavosi, muistydavosi ir pilveliui nepatogu būdavo.
Dėl vienokių ar kitokių priežasčių mamai nusprendus užbaigti žindymą, kaip manote, koks tinkamiausias būdas tai padaryti? Kaip tam pasiruošti ir kaip tokiam pokyčiui paruošti kūdikį?
Jei kalbėtume apie tai, kaip vyksta natūralus atsijunkymas, tai mažylis laiką padiktuoja pats. Vieniems tai įvyksta 1,5 m., kitiems trejų… Jei vis dėlto yra sprendimas nujunkyti anksčiau negu mažylis yra pasiruošęs, reikėtų tą padaryti palaipsniui, pavyzdžiui, dieną jį užimti kokia nors veikla (pagal amžių), taip prašokant vieną ar kitą žindymo laiką.
Dvimetuką lengviau nujunkyti negu kūdikį, kuriam motinos pienas yra gyvybiškai svarbus, tad kūdikio neparuošite iš anksto.
Aš žindžiau iki kiekvieno nėštumo vidurio, mano situacijos taip gražiai susidėliojo, padiktavo patys mažyliai, kada jau gana. O pirmosios dukrytės žindymo pabaiga man buvo gerokai sunkesnė emociškai negu jai, mat ji nebenorėjo krūties nuo pirmos kito nėštumo dienos, nors tebuvo jai 8 mėnesiai. Teko ieškoti būdų, kaip kuo ilgiau išmaitinti, bet ji prisiglausdavo vis trumpiau ir trumpiau, kol 12 mėn. nebenorėjo visai. Man tai buvo nelengva…
Teko girdėti, kad netgi pediatrai norinčioms nutraukti žindymą mamoms pataria tai padaryti tiesiog išvykstant iš namų savaitei, paliekant mažylį tėčio priežiūrai. Kokia Jūsų nuomonė apie šį gana paplitusį metodą?
Kaip jaučiasi vaikutis, kuris staiga netenka ne tik mamos (jis juk nežino, kad ji sugrįš), bet ir emocinio ramybės uosto, savo maisto, prie kurio buvo pripratęs, ir yra paliekamas kitam? Vaikas išgyvena didžiulį stresą.
Kurį laiką jis ieškos mamos, verks ir verks, galiausiai praras tikėjimą, kad į jo šauksmą bus atsiliepta, ir pasidarys ramus. Ne dėl to, jog atprato ar „išmoko nusiraminti pats”, bet dėl to, jog prarado VILTĮ būti išgirstas. Taip yra gamtoje su žinduoliais… Ši psichologų mintis mane, dar besilaukiant pirmosios dukrytės, labai privertė susimąstyti. Laimei, savo aplinkoje neteko girdėti, kad šį metodą dar kas naudotų.
Mantaute, kasdien bendraujate su mamomis, dalyvaujate jų pačiame pirmajame fiziniame susitikime su kūdikiais. Jei turėtumėte galimybę duoti joms vieną vienintelį patarimą?
Viskas, ko tau reikia – tai klausyti širdies ir atliepti mažylio poreikius. Tu esi stipresnė negu manai, esi puiki mama, o jūs abu su mažyliu esate tobula komanda! Žinok, kad turi palaikymą, esi ne viena!
- Dovilė Šafranauskė @miegopelytes
***
Nuotrauka: Mantautė Morkvėnė photography
Taip pat skaitykite:
Miega ir valgo? Kuo ypatingas naujagimių miegas
5 žingsniai į ramų kūdikių miegą
Asmeninė dienotvarkė – individualiems kūdikio poreikiams