Kas pradeda lankyti darželį – vaikai ar tėvai? „Lengva adaptacija darželyje yra bendras rezultatas”, - sako dvynukų mama, STEP grupių vadovė, vaikų psichologė Agnė Lingertaitienė, jau dešimtmetį padedanti vaikams ir jų tėveliams, kad jų pažintis su darželiu būtų kuo sklandesnė.
Pokalbis apie tai, kas padeda vaikams lengviau adaptuotis darželyje, kokios veiklos namuose palengvina atsiskyrimą. Ir net apie dažniausias tėvelių klaidas bei kodėl jos vaikams nepadeda.
Dovilė. Vasarai persiritus į paskutinį mėnesį, dažnų tėvų galvose ima suktis mintys apie darželį. Kažkam tai galbūt bus susitikimas po vasaros atostogų, o kitiems gi – visiškai nauja patirtis. Čia Dovilė Šafranauskė ir šiandien kalbamės apie tai, ką mes, tėvai, galime padaryti, kad ši patirtis mūsų vaikams būtų kuo sklandesnė. Su manimi kartu mama, psichologė STEP tėvų grupių vadovė Agnė Lingertaitienė. Labas, Agne!
Agnė. Sveiki!
D. Agne, kiek metų jau dirbate psichologe vaikų darželiuose?
A. Jau dirbu 10 metų.
D. Aha, tai, matyt, vaikų adaptacijų teko matyti ne vieną?
A. Taip, nemažai. (Juokiasi)
D. Pradėkime tuo amžiaus klausimo. Agne, ar galime vis dėlto pasakyti, kad adaptacija arba jos nuotaika skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus? Arba kas adaptuojasi lengviau, mažesni vaikai? Ar iš viso yra idealus amžius pradėti darželį?
A. Labai norėtųsi, kad būtų tas idealus amžius, ar ne? Kažkiek metų, kažkiek mėnesių – tada mes visi taikytume į tą laikotarpį ir bėdų nematytumėm. Deja, tai daugiau priklauso nuo individualių vaiko dalykų. Vienas labai mažiukas, metų, atėjęs pakankamai lengvai adaptuojasi, kitas atėjęs trijų metų gerai jaučiasi. Vėlgi, tai yra amžiai, kurie turi savus niuansus, raidos etapus.
Mažiukas, paliktas darželyje, galbūt mažiau mums rodys nerimo, kažkokio matomo nerimo, verkimo mažiau bus. Jis pripras, bet greičiausiai bus užslėpto nerimo. Vaikas turės ieškoti prisirišimo objekto, todėl labai puiku, jei pasitaikys kokios auklėtojos, ir jis ras tą prisirišimo objektą. Jam tokio amžiaus nereikia dar vaikų. Jo didžiausias poreikis yra saugumas ir būti su tuo prisirišimo objektu. Tas prisirišimo objektas šiuo atveju juo tampa auklėtoja arba auklytė (kaip darželyje dažnai vyksta), svarbu, kad būtų atliepti vaiko poreikiai – vaikas paprašo, vaikas parodo, ir auklėtoja kažką padeda.
D. Nepamiškim, kad vienerių metų vaikas nekalba.
A. Taip, dažnu atveju tikrai taip. (Juokiasi) Dėl to svetimam žmogui suprasti vaiką yra daug sunkiau. Kada mes vaiko nesuprantam, tada vėlgi jam pasidaro nesaugu, „kur aš esu?“ ir mano poreikiai kažkaip nesuprantami.
D. „Manęs niekas nesupranta.“
A. Taip! Jeigu kalbame apie dviejų su puse, trimetukus, tai jiems yra paprasčiau, nes jie gali kažką išsakyti tiek, kiek jau jų kalba yra pažengusi. Plius jau juos pradeda dominti vaikai, dominti aplinka, dominti žaislai. Apie 2,5 metų ateina noras ateina noras jau ir žaisti bendrai, pasidalinti, duoti kažką. Vėlgi tada vaikai gali jau daugiau išsireikalauti iš tėvų ir jei gali išsakyti „ne, nenoriu, neisiu“ ir tėvam tada atrodo „aha, gal šitas amžius mums sunkus“.
Bet pagal teoriją daugiau apie du su puse, tris metukus yra tas idealus amžius. Bet vėlgi, kaip sakau, tai yra labai individualu, pagal vaiką. Kiek vaikas buvo paliekamas su seneliais, su auklėmis, su pusbroliais ir kaip jisai pats jaučiasi.
D. Tai galima būtų sakyti, kad vis dėlto, jeigu mes atvedam mažą vaiką į darželį, tai turbūt svarbus tėvų vaidmuo, kad papasakotų auklėtojai apie vaiką, kaip jisai komunikuoja, ką jis mėgsta, ko nemėgsta. Kad auklėtojai būtų kuo lengviau jį suprasti, nes jis dar pasisakyti nieko dar ir nelabai gali.
A. Būtinai, būtinai. Ir jeigu atvedam dvimetuką, dviejų su puse (ir tikrai ne visi vaikai turi išlavintą gerą kalbą tokiu metu), tai vėlgi pasakyti, kaip jis vadina pagrindinius savo poreikius, kaip jis prašo gerti, prašosi ant puoduko – kad auklėtoja kaip įmanoma geriau vaiką suprastų ir jis jaustųsi saugesnis. Nes kartais tikrai būna „tia tia, mam mam“ ir tada mes galvojam, ir skambina auklėtojos tėvam ir klausia, ką tai galėtų reikšti.
Vėlgi labai, labai noriu pabrėžti vieną dalyką – vaikui yra labai svarbi laiminga mama. Labai svarbi. Ir jeigu mama bus kartu iki dviejų su puse, dviejų – trijų metų, bet bus jau nebepatenkinta savo pozicija, savo veikla namuose, ir vaikas bus tiesiog priedas prie buities, ji bus pervargusi, tai vaikui nuo to buvimo namuose su mama tikrai nieko gero.
Tada geriau leiskime mažesnius, turėkime tada daugiau laiko namuose grįžę pažaisti, pabūti, apsikabinti, pasėdėti, tiesiog pažaisti, bet nevarginti. Kartais taip būna, kad, atrodo, labai norėčiau savo vaiko neleisti, bet aplinkybės, finansinės ar kažkokios kitokios, mane verčia leisti vaiką anksčiau. Ir jeigu būsiu tuo pati patenkinta, tuo tvirta, tai greičiausiai ir vaikas adaptuosis lengviau, jei nėra kažkokių kitų niuansų.
D. Bet kartais iš tiesų tėvai, tarkim, turi dėl vienokių ar kitokių priežasčių vesti į darželį mažesnius vaikus ir kartais iš tiesų dėl to labai pergyvena, kad tie mažieji, jiems bus labai sunku ir per anksti. Tai aš suprantu, kad tokio per didelio pergyvenimo ir nereikėtų turėti?
A. Matot, vaikai yra tas lakmuso popierėlis ir jeigu mama labai jaudinsis ir pergyvens, greičiausiai pergyvens ir vaikas. (Juokiasi)
D. Vėl viskas, kaip ir visose mūsų temose, susiveda į tėvus.
A. Taip! Pagrindinis dalykas, ką aš sakau savo įstaigų tėveliams, kad jei patys turi būti labai tvirti dėl savo apsisprendimo leisti.
Nėra tiek svarbus pats amžius, kiek yra svarbus tėvų nusiteikimas.
Jei mamytė, tarkim, turi antrą vaikutį namie, jeigu turi galimybę nedirbti, jei yra vaikui galimybė būti su aukle, su seneliu, močiute, tai greičiausiai adaptacija užsitęs, nes jis žinos, kad jam yra tam tikros galimybės neiti į darželį. Bet jeigu mama žino, kad viskas, aš neturiu kito pasirinkimo, ir labai ramiai vaiką nuteikia, tai tas vaikutis ir pripranta.
D. Na, va. Viskas visada į tėvus. O dabar įsivaizduokime, kad iš tiesų su tais darželiais yra situacija, kad gaunam darželį, bet įsivaizduokim, kad turim tokią prabangą rinktis darželį iš kelių alternatyvų. Į ką vis dėlto tėvai turėtų labiausiai atkreipti dėmesį, kad tuo pasirinkimu vėliau būtų patenkinti?
A. Tai iš tikrųjų turim tą prabangą rinktis, tik tą reikia daryti labai iš anksto, kad jau vaikui gimus mes jį užrašytume į kažkurį darželį. Labai anksti. Ir tą jau reikėtų pradėt galvot, kai laukiamės ar kai gimsta, ir pasižvalgyti. Tikrai jau dabar yra internetiniai puslapiai darželių. Ir tai nereiškia, kad aš jau turiu leisti į artimiausią. Taip, galbūt tai patogu, bet apie darželius mes galim sužinoti daugiau informacijos tiesiog pasidomėję.
D. Mhm. Ir vis dėlto ar galima teigti, na, tarkim, vaikelis dar tik gimė, bet jau ateiti, pasižiūrėti, kokia tvarka darželyje, pasidaryti sau ekskursiją?
A. Drąsiai! Tikrai dažniausiai ugdymo įstaigų vadovai tą labai noriai daro ir kada mes ateinam, jie aprodo darželį, aprodo erdves, aprodo grupes, nes vėlgi jos yra skirtingos. Jeigu kalbam apie patį fizinį pastatą, vėlgi kartais vaikai būna vienoj patalpoj, kartais turi atskiras, kartais turi žaidimų aikšteles pačiame viduje, kaip laukas atrodo, ir su tuo reikia susipažinti.
Labai nuo vadovo priklauso, ir mes galime matyti, kokią jis taktiką laiko – ar tai yra labai demokratiškas, šiltas santykis, ar tai daugiau segnatinis.
D. Tai vis dėlto tas santykis tėvams kalbant su vadovu turbūt svarbu, kad būtų susikalbėjimas, būtų jausmas, kad čia bus gerai mano vaikui.
A. Būtinai, nes jau ir pirmam klausime sakiau, kad tėvai turėtų kuo ramesne širdim tą vaikutį palydėti į darželį. Ir jeigu patys tikės tuo darželiu, jei jei žinos, kad su vaikais tikrai yra užsiimama, dirba daug specialistų, dirba puikios auklėtojos, vadovai, kurie yra įsitraukę, kuriems yra svarbus kūrybiškumas, kuriems svarbu tam tikros veiklos. Natūralu, kad tie tėvai geriau jausis ir tada tas persiduos vaikams.
D. Super! Ankstesniame epizode kalbėjome apie terapinius žaidimus ir kalbėjome su psichologe Viktorija Grigorjeva ir būtent truputėlį palietėm darželio temą ir jinai rekomendavo bent mėnesį prieš pradedant eiti į darželį namuose pradėti žaisti darželį. Ir kur pagrindinis akcentas turi būti uždedamas, kad tėvai visuomet ateina vaikų pasiimti, nes tai yra didžiausia vaikų baimė. Ką apie tai galvojate, apie tokius žaidimus mėnesį prieš darželį namuose?
A. Drąsiai žaidžiam. Žaidimas yra pagrindinis vaiko poreikis, tai jis per žaidimą supranta pasaulį, jį suvokia, kaip čia viskas surėdyta tam pasaulyje. Ir žaisliukų pagalba gali mokyti, kas vyksta, kokia yra dienotvarkė, nes vaikams laikas nieko nesako. Mes esame absoliučiai pririšti prie laikrodžio ir mes visus susitikimus deriname laikrodžio pagalba. Mes žinom kada ką pasiimti, kada nuvažiuoti, kada parvažiuoti – vaikas šitų galimybių neturi. Dėl to jam yra labai svarbu išžaisti tą dieną ir kas po ko vyksta.
Kada mes važiuojam į darželį, ką mes veikiam, ką meškutis turi daryt, kada jis eina pavalgyt, kada jis eina į lovytę, kai jis atsikelia vėlgi pavalgo, truputį pažaidžia ir tėveliai ateina. Ir kuo mes labiau tai išžaidžiam, tuo aiškesnė vaikui ta dienotvarkė. Tą dienotvarkę mes turėtume ne tik prieš darželį, bet ir kiekvieną rytą pasikartoti. Aš savo vaikam būdavau dainelę sugalvojus.
D. Išduokit tą dainelę. (Juokiasi)
A. Jie yra berniukai ir aš sugalvojau apie traktorių, nes jiem tuo metu labai patiko, kaip tas traktoriukas kiekvieną rytą keldavosi, rengdavosi, važiuodavo į darželį – ir visą tą diena, kas būdavo. Netgi aš žinodavau, kokios veiklos tą dieną laukia, tarkim, bus muzikos pamoka arba dailės, arba sporto, ir kad tas traktoriukas važiuoja iš sporto pamokėlės į kažkokią kitą pamokėlę, po to pavalgo, po to pamiega. Ir kai atsikelia, tada pažaidžia, pavalgo, ir tada atvažiuoja jo mama traktorius, ir tada jie važiuoja namo, ir ką jie veikai namie. Taip kiekvieną rytą, nes jie labai susidomėję apie tą traktorių klausydavosi.
Tai jau negana to, kad mes jau prieš eidami į darželį pradedam jį žaisti, bet jau ir pradėjus eiti į darželį, pražaisti dieną tam tikra prasme, kad vaikai žinotų, kas po ko bus.
A. Taip! Tikrai grupėse būna, tikrai ne visose, bet tą irgi labai rekomenduoju, toks vizualus dienotvarkės vaizdinys, kad vaikas prabėgdamas galėtų matyti, kas po ko. Jeigu mes dabar einam į lauką, tai žino, kad grįžęs valgys vaikutis, po to eis miegot.
Jis susitaiko su tuo, kas bus po to. Kad tai nebūtų taip lekiam, op, greitai dabar į lauką. Tuomet ypač jautresnius vaikus ar turinčius emocinių elgesio sunkumų dažnai išmuša tokie dalykai iš vėžių. Ir kada jiems pasikeitimas po veiklos eiti į lauką arba iš lauko grįžti į vidų valgyti, jau jiems yra sunkus laikas. Vieni verkia, kiti kažkaip mums pradeda rodyti savo nerimo ženklus ar tai netinkamai elgtis – vaikas tiesiog nebežino, kas dabar su juo bus.
D. Tam tikra prasme net ir ne darželio kontekste, jeigu mes atsikeliam iš ryto ir turim aktyvesnę dieną, keliausim su vaiku, kažką darysim, tai irgi verta su juo aptarti, kad jam būtų saugiau, kas šiandien vyks. O ar verta namuose laikytis darželio rutinos pagal mums suvokiamą laikrodį? Turiu galvoje, kad, tarkim, pradėti eiti miegoti dienos miegelio tuo pačiu metu, kada yra migdoma darželyje, valgyti pietus panašiu metu, kada darželyje valgomi pietūs.
A. Taip, labai svarbu. Kartais tėvai klausia, ar mum jau dabar kelt tuos vaikus, tai jeigu dar turim mėnesį, tai tikrai leiskim ir sau pailsėt, ir vaikučiam, bet labai svarbu pietų eiti miegoti panašiu laiku.
Kai mes auginam tą vieną mažylį, galim sau tokią prabangą leisti gal trečią valandą pamiegot ar vėliau, kažkur važiuot, grįžt, nes vakare galim vėliau eit gulti. Tai reikėtų pabandyti, jei žinom, kad darželyje vaikiai yra migdomi apie 12 val., tai +/- pasistengti, kad miegelis būtų apie 12 val. ir jis būtų vienas. Kad nebūtų, kad 11 val. vienam miegeliui migdau, o 16 val. kitam.
Darželyje yra vienas miegas, tai apie 12 val. reikėtų šito laikytis. Paprastai darželyje yra tokia dienotvarkė, kad, atėjus apie pusę 9, yra pusryčiai, yra aktyvi veikla, tada pavalgo pietus ir 12 val. miega, 16 val. keliasi. Tai vat, va to galėtume pradėt po truputuką laikytis.
D. Supratau, tai toks dar pasiruošimas. Na, ir gerai, keliaukime į patį darželį. Darželiuose, kiek man pavyko pasidomėti, siūlomos skirtingos darželio adaptacijos eigos. Vienuose darželiuose yra rekomenduojama ilgiau pabūti, kituose mažiau pabūti. O kas gi praktikoje labiausiai pasiteisina, na, kiek čia tų dienų reikia būti, kaip būti, ką daryti ir ko nedaryti?
A. Kaip ir sakot, yra labai skirtingai, tai priklauso nuo administracijos požiūrio. Labai yra gerai, kai yra toks optimalus variantas. Orientuokimės į vieną savaitę, jeigu pradedam apie rugsėjo 1-ą, tai ateinam tik į šventę pabūt, jeigu vyksta darželyje, arba tikrai į grupę, pasivaikštom po lauką, jį apžiūrim ir keliaujam namo. Keliaujam namo švęsti, nes tai yra naujas etapas tiek mums, tiek vaikui. Ir mes tą turim džiugiai pristatyti. Kaip jam pasisekė, kad jis jau galės lankyti darželį!
D. Užaugo, vau!
A. Taip! Tai turi būti jam smagu, turi būti jam sukurta nuotaika.
D. Jo pasiekimas.
A. Taip! Ir keliaujam į tai atšvęsti pagal mūsų šeimos tradicijas, kažkaip paminėti. Kitą dieną ateinam ir pabūnam su mamyte. Vėlgi labai gerai tai daryti įtraukiant kitus vaikus, juos pakviečiant su mano vaikučiu pažaisti. Jei matom, kad kažkuris vaikas be tėvelių, tai ir jį pakalbint reikia, kad kuo labiau vaikas pradėtų adaptuotis.
D. Arba nesėdėtų visą laiką mamai ant kelių.
A. Taip, taip! Jeigu vaikutis neina nuo mūsų, tai patys einam, patys rodom, kokie žaisliukai. Papratai iki 3 metų jiems vaikai mažiausiai rūpi, tai rodom kokie yra žaisliukai, ką galima kepti virti, važiuoti su tuo. Trečia dieną jau paliekame truputuką, pavyzdžiui, pusvalandžiui.
D. Bet paliekam, tai atvedam ir paliekam ar pabūnam ir tada išeinam?
A. Galima ir taip, ir taip. Kaip jau jūs būsit susitarę. Nes kartais vaikui tik atvedus dar yra nesaugu, tai truputį pabūnam. Vėlgi, kad neklaustumėm vaiko, ar aš jau galiu išeit. Jisai tikrai dar nėra tiek subrendęs, kad priimtų tokį atsakingą sprendimą ir pasakytų mamai, taip, tu gali išeit. Ir čia yra per didelė atsakomybė vaikui – o tas pasitaiko.
Taigi, jei mes suplanuojam, kad truputuką pabūti, tai pasakom, žiūrėk, aš pabūnu su tavim truputuką, bet tada aš turiu išeiti, išeiti iki parduotuvės ar kažkur. Ir jei pasakom, kad išeinam iki parduotuvės, tai ir išeikim pusvalandžiui, valandai, bet neilgiau. Tada širdį labai skauda, kai išeina iki parduotuvės ir grįžta po pietų miego pasiimti to vaiko. Svarbu, kad vaikas kuo labiau pasitikėtų mumis.
Taigi, tą trečią dienelę galim vaiką jau palikti truputuką. Sakykim, ketvirtą dienelę jau palikti porai valandų, penkta dieną palikti iki pietų miego. Geriausiai pietų miegui nepalikti savaitę, bent jau dvi. Vėlgi, priklausomai, kokias turit galimybes. Kartais gali labai daug sakyti, bet kartais tėvai sako, kad neturi galimybių. Jeigu mes turim vasaros laikotarpį, pasiplanuokim atostogas, kad rugsėjo pirmą savaitę būtų atostogos ir mes galėtume vaiką pratinti.
Paprastai vaikam yra baisiausia būti paliktam miegojimui, nes mes esame juos įpratinę, kad kažkaip užmigdom specialiai arba prigulam, duodam ranką – kažkokį ritualą turim namuose. O ten jau to ritualo nebelieka. Būna pasaka, bet jau visi suguldyti. Ir tas vaikam būna, kad pripratau, pripratau, bet tada pamatau tą lovą ir būna didžiausias šokas. Šitą stresą paliekam truputuką vėliau, kai vaikas jau neblogai jausis grupėje.
Būna, kad kartais užsitęsia, ir mamai (ar tėčiai) neina iš grupės ir savaitę, ir antrą. Tada auklėtojas jau po truputį sako, kad jau palikit, nes tai nėra žaidimų kambarys. Jei vaikas pripras, kad šalia yra mama, jis tikrai saugiai jausis. Bet jo darželio adaptacija dar nevyksta ir ji įvyks po dviejų savaičių.
Būna variantų, kad vaikas pirmą dieną parodo atia atia mamytei ar tėveliui. Ir tada sako, kaip tai nuostabu, ojei, mes čia neturim problemų! Bet greičiausiai po kokių dviejų savaičių vaikas supranta, kad jau čia man atsibodo, šitas žaidimų kambarys nebepatinka ir nebenori eit. Ir va tuomet prasideda tikroji adaptacija darželyje. Jinai paprastai būna sunkesnė tėvams, nes jiems būna netikėta ir jie pradeda ieškoti priežasčių darželyje – mano vaikas dvi savaites jautėsi gerai, kas atsitiko, kad jis nustojo jausti gerai, kokios priežastys? Tada eini ir sakai, kad dabar jam yra adaptacija darželyje, nes ji nebūtinai nuo pirmos dienos turėjo būti.
D. Čia iš tiesų yra labai įdomus dalykas, nes su daugeliu pokyčių, netgi kalbant apie miegą vaikų, tai mes pakeičiam kažką ir vaikai kuo puikiausiai tą pokytį priima ir ploja rankom, aš visuomet sakau 10-14 dienų pažiūrėkite, kas bus po to. Nes labai dažnai būna, kad tuomet prasideda tikrasis pokytis, tikroji reakcija į pokyti.
A. Taip, taip būna ir su darželiu. Dėl to nereiktų kaltinti, kad kažkas atsitiko, auklėtojos nebepatinka ar kažkas vėlgi. Tiesiog tada prasidėjo adaptacija vaikui ir mes turime tą laikotarpį išbūti labai tvirtai, ramiai ir palaikant vaiką.
D. Labai įdomi informacija, bet mes jau truputėlį užkabinom, kokios tos tėvų klaidos? Kartais kalbam, ką labiau daryti, na o ko gi nedaryti? Kokios tos iš praktikos dažniausios klaidos, kad žinotumėm iš anksto, ką nusiteikti ir nedaryti?
A. Vieną aš jau paminėjau, tai yra klausti to mažylio dvimetuko, jei tai yra dvimetukas, nuomonės, ar aš jau galiu išeiti, kada aš galiu išeiti. Supraskim, kad tai yra per didelė atsakomybė mažam vaikui pasakyti ta skaudančia širdele. Tam reikia labai didelės brandos, kad pasakytų mamai, kad jau gali išeiti, nors ta širdelė srūva.
Kartais būna, kaip jau ir paminėjau, kad tėvai nėra pilnai apsisprendę, ar leisti vaiką į darželį, nes yra kitų alternatyvų – aš dar būnu namie su mažesniu vaiku ar pati dar nedirbu, turiu auklę labai puikią, ir tas irgi labai trukdo. Nes tada būna, kad aš vieną dieną leidžiu, kita dieną neleidžiu – pagailiu.
Vieną dieną aš pradedu leisti, o kitą dieną aš turiu galimybių ir neleidžiu. Tuomet vaikas supranta, kad „aha, yra galimybė“, ir tada bando išsiprašyti. Tada prasideda ašaros, net iki isterinių tokių dalykų, nes vaikas žino, kad kažkur yra tas mygtukas, manės tikrai dar gali neleist. Kada mes žinom, kad nėra pasirinkimo, kad mes turim būti 8 val. darbe, tai mes labai nusiteikę jį ir vesim, ir jis greičiau pripras.
Kitas dalykas – ilgas atsisveikinimas rytais. Ir tikrai vaikams atsisveikinimas yra skausmingas ir nereikia bijoti ašarų. Tikrai bus ir po savaitės, ir po mėnesio, ir po pusės metų gali būti ašarų. Ir tai yra normalu. Ir tai nereiškia, kad darželis yra blogas. Tai rodo, kad vaikui yra graudu atsisveikinti su mama ar su tėčiu. Ir tai yra normalu!
D. Kas iš tiesų yra visiškai natūralus dalykas.
A. Taip, taip. Bet jeigu vaikas sako, kad pasilik, o mes jau einam link durų, bet ne, gal dar pasiliksiu, ir vaikas sako dar pabūk, ir aš vėl eit ruošiuosi, tai vyksta toks tampymasis tais emociniais ryšiais. Tas tik apsunkina. Tai jeigu mes žinom, kad jau turim išeit, pasakėm vaikui, tai kad ir labai mums skauda, susikaupiam, atsisveikinam, išeinam ir uždarom duris. Po to galim ten stovėt už tų durų. (Juokias)
D. Bet taip, kad vaikas nematytų.
A. Taip, taip. Ir viskas. Ir tikrai auklėtoja jį kalbins, jam rodys, su juo pradės žaisti ir jį nuramins. Ir dažnu atveju kaip būni grupėje, toje vidinėje, ir kai matai šitas situacijas, taip ir norėtųsi nufotografuot ir tai mamai po 3 minučių nusiųst – va, žiūrėkit, jūsų vaikutis jau puikiai jaučiasi. Čia tiesiog buvo atsisveikinimas.
Tikiu, kad išėjus mamai labai neramu, o gal jis ir verkia, tai paskambinkit auklėtojai, palikti numerį, kad jums paskambintų ar žinutę parašytų „jau nurimo“, ir jums tada diena darbe bus lengvesnė. Kartais galvoji, kad čia labai užsitęsė, bet dažnu atveju tai labai trumpas laikas tų ašarų.
Tai vat tokios ir tos klaidos – ilgas atsisveikinimas rytais, nereguliarus vaiko vedimas.
Jeigu mes dirbam pamainom ir turim galimybę vesti/nevesti, vaikas, nebežino, pasimeta nuo ritmo. Tada jis turi žinot, kad 5 dieneles eina, dvi namuose atostogėles turim. Tas būna aiškiau vaikui.
D. Čia vėlgi toks saugumo dalykas.
A. Taip, vėlgi nepamiškim, kad ligos, kai serga vaikas, išsimuša iš įprasto ritmo. Grįžtas po ligos savaitės, dviejų, trijų, vėlgi yra darželio adaptacija, nes vaikas yra pripratęs būti namuose, kur tikrai visiems yra labai smagu ir gera.
Dar vienas dalykas, kurį noriu paminėti, yra nepabėgti slapčiomis.
D. Šito dalyko, kai kalbu apie vaikus, aš niekada nerekomenduočiau net iš namų, net į kitą kambarį išeinant nepasakius vaikui, kad aš išeinu. Bet vis dar girdžiu, kad kai kuriuose darželiuose vis dar girdžiu, kad sako, jis čia nemato, užsižaidęs, jūs išeikit. Mane stebina šitas dalykas.
A. Mane irgi. Ir aš šitą dalyką visa akcentuoju tėvams girdint auklėtojoms, kad nepabėkit paslapčiomis. Taip, tikrai yra lengviau kai vaikas užsižaidė ir mes tip tip tip atbulom ir iškeliaujam. Bet tada vaikui atsiranda nesaugumas, kad mama ir tėtis gali bet kada dingti. Ir tada nereikia nustebti, kad net ir iki tualeto einant, jis mus stebės ir žiūrėk, kad mes tik nepabėgtumėm kur nors. Tai tikrai nebijokim ašarų čia ir dabar. Tikrai auklėtojos (tikėkim jų profesionalumu) vaiką nuramins.
D. Na, ir savo vaiku, kad jis yra pajėgus pats rasti nusiraminimą ir išgyventi šitą išsiskyrimą.
A. Taip. Taip geriau negu tas nesaugumas ir nepasitikėjimas suaugusiu, kad jis bet kada gali dingti.
D. Čia dabar toks asmeniškas dalykas. Aš nežinau kodėl, bet iš vaikystės atsimenu didelę baimę, kad mane paliks. Ryškiai atsimenu, labai baisus jausmas. Ir toksai nuolat pasižiūrėjimas, kur yra tėvai, nes anksčiau tai gal buvo įprastesnė praktika. Labai išlieka, net ir virš 40, ir vis tiek išlieka tas jausmas.
A. Taip, tikrai. Tas saugumas ir pasitikėjimas suaugusiu, jis kuo yra didesnis, tuo yra lengviau. Tegul vaikutis dabar paverks, bet jis neturės tokio susiformavusio nesaugumo jausmo. Kad bet kada gali tėtis ar mama išnykti.
D. Beklausant kilo mintis, jeigu tėvai nori kažką aptarti su auklėtojomis, gal kažkokias paslaptis išsakyti, gal atkreipti reikėtų dėmesį, gal nereikėtų to daryti girdint vaikams?
A. Būtinai! Čia jau nereikia net klausimų. (Juokiasi) Tikrai yra tas toks stebuklingas pietų metas, vieni darželiai tai praktikuoja, gal neoficialiai, kada galima susitarti su pedagogu, kad aš ateisiu, gal mes galėtume pasikalbėti. Ir tada aptarti kažkokias problemas, iškylančius lūkesčius, ko aš tikiuosi, ar tai įmanom ar neįmanoma, ar apskritai apie savo vaiką papasakoti daugiau. Nes visi vaikai yra skirtingi, ir galbūt net nuraminimas vaiko yra kažkoks specialus, nes aš praktikuodavau vaiką imti ant rankų ir supti, o jeigu auklėtoja to nedaro, vaikas gali verkti, todėl aš turiu apie tai pasikalbėti su auklėtoja, išsakyti savo lūkesčius.
Tai kaip ir sakau, labai gerai yra kalbėti individualiai, paskiriant laiką kažkokį, per pietų, tarkim, miegą. Nes jeigu aš įsivaizduoju, kad aš ateisiu ir pasakysiu, kad pasikalbam dabar, o šalia bėgioja net ir mūsų negirdinčių 10 vaikų, tai supraskim, kad auklėtoja viena ausim mus girdės, kita akim vaikus stebės, tai mes taip nuvoksim auklėtoją nuo vaikų.
Bet kalbėtis yra labai svarbu. Nes kartais mums išsakant kažką, galima išspręsti vidinius konfliktus, negu geriau vesti ir nepasitikėti ar vesti ir mąstyti, kad čia prieštarauja mano įsitikinimams.
D. Ir vaikai pajaučia, kad jeigu mes atvedam ir jaučiam kažkokią įtampą, kaip mes ir kalbėjom.
A. Labai, labai pajaučia. Aš tėvam visada sakau, nekritikuokim darželio, nes kartais atrodo vaikas mūsų negirdi. Nes kartais važiuojam ir sakom vyrui „na, čia ta auklėtoja…“ arba namuose atrodo, kad vaikai žaidžia, negirdi ir mes nupiešiam darželį ne iš gerosios pusės. Ar darželį, ar auklėtojas – „na, va, man šita auklėtoja labai patinka, o šita nelabai.“
Tai nenustebkim, kad kitą rytą vaikas išgirdęs tos NELABAI auklėtojos balsą, jis pradės verkt. Nors jam pačiam ta auklėtoja gal ir labai gera, bet jis žinos kad mamai su tėčiu ji NELABAI. Gal ir man tada čia turi būt kažkas nelabai?
Jei kalbam apie lūkesčius, išsakyti, pasitarti labai svarbu, bet reikia ir žinoti, ką reiškia turėti vieną ir ką reiškia turėti 15 grupėje. Kartais yra tam tikri niuansai ir kartai tiesiog taip elgiamasi, nes yra toks kiekis vaikų. O pedagogų yra vienas arba bu. Ir jau yra viskas sustyguota.
D. Taip, išsakyti yra labai svarbu, bet kartais ištinka realybė. Ieškodama informacijos apie savo mergyčių būsimą adaptaciją darželyje, radau, kad vaikai daug lengviau atsiskiria nuo artimų žmonių: nuo tėčio, močiutės, auklės, negu kad nuo mamos.
Ir todėl vertėtų tėčiui arba močiutei vesti adaptacijos darželyje laikotarpiu.
Ar praktikoje tai pasiteisina, tai yra taikoma ir ar pastebite kažkokį skirtumą?
A. Taip, praktikoje tas yra taikoma, jeigu būna sunkesnė darželio adaptacija. Reikia nepamiršti, kad vis dėlto dažniausiai pirmus metus su vaikučiu būna mama. Ir tai yra prisirišimo objektas, saugumo uostas – mama. Ir tai natūraliai gaunasi, kad su mama yra sunkiau atsisveikinti. Jokiu būdu tai nereiškia, kad vaikas myli tėtį mažiau. Lygiai tiek pat yra svarbus ir tėtis, tiesiog mama yra prisirišimo objektas ir su ja atsisveikinti yra sunkiau.
Tai jei mes matom, kad adaptacija darželyje yra sunkesnė, kad vaikui yra sunkiau su mama, būna, kad telkiamės tą kitą pusę, prašom atvesti tėvelių. Dažnai tėveliai yra tvirtesni, mažiau emocijų, jie lengviau pasakyti, kad viskas, aš jau išeinu, linkiu geros dienos ir mes susitiksim vakare ar kai tu pavalgysi pietus ir aš ateisiu, tu nemiegosi šiandien. Ir tik dėl to mes esame linkę kreiptis į tėčius. Ir tas dažnu atveju pasiteisina, nes su tėčiu vaikai lengviau atsisveikina, nes tėčiai nepradeda verkti atsisveikindami, ir tas būna lengviau vaikams.
D. Tai galima būtų apie tai šeimoje pagalvoti, kad jei mamos emocijos, sakysim, yra greičiau sukylančios, tai galbūt yra tėčiui paprasčiau, galbūt močiutei.
A. Taip, nes kartais tikrai vaikams pasiteisina, kad su mama namie atsisveikina, o atveda močiutė.Ir tada su močiute jau yra drąsiau atsisveikinti.
D. Jau yra toks perėjimas.
A. Taip.
D. Kad jau pirmas atsisveikinimas įvyko. Man pasirodė, labai įdomus šis patarimas. O dabar dar norėčiau sužinoti tam darželio adaptacijos procese, koks yra darželio psichologo vaidmuo, ko tėvai turėtų tikėtis, kada pas jį eiti ir su kokiais klausimais paprastai ateina?
A. Psichologo vaidmuo adaptacijai darželyje prasideda jau birželio mėnesį, kada bent jau aš kviečiuosi tėvelius, būsimus birželio mėnesį ir pristatau, kaip paruošti vaiką per vasarą, apie savarankiškumo įgūdžius, apie dienotvarkės laikymąsi ir pristatau, ko galima tikėtis atėjus rugsėjį – kas gali iškilti, kokie sunkumai, kas būdinga.
Kad tėvai žinotų, vėlgi čia kaip vaikui iš anksto nuraminam, kas gali būti, ir kad nepasimestų, kad taip, aš jau tą kažkur girdėjau, taip būna, reiškias, kad tai normalu, su mano vaiku viskas gerai. Tai toks būna birželio mėnesio susitikimas, o po to tikrai tikiu, kad adaptacijos laikotarpiu psichologas labai dažnai bus jūsų grupėje.
Būni kartais tos trečios ar ketvirtos rankos, nes kartais reikia ir apglėbti, ir palaikyti, ir pažaisti, tiesiog užsiimti su pačiu vaiku. Tiesiog padėti auklėtojom. Ir būni tas, kuris stebi tą situaciją, kai reikia, padrąsini tėvus kartais išeiti. (Juokiasi)
Ir su jais kalbiesi ir kartais būni tarpininkas tarp auklėtojų ir tėvų, kartais su jų vaikais tiesiog užsiimi ir padedi jiems nurimti. Kartais tėvus rami koridoriuj, savo kabinete, kad tai yra normalu.
Būna, kad tam reikia laiko, viskas nesidaro per vieną dieną. Tai toks ir yra psichologo vaidmuo birželio mėnesį ir pirmą mėnesį su lopšelinukais ir su naujai ateinančiais vaikais.
D. Tai galima sakyti, kad psichologas tampa tėvų užnugariu. Jeigu kažkokie klausimai iškyla ar neramu, tai nereiktų bijoti į jį kreiptis?
A. Tikrai ne. Ir sakau, labai norėtųsi, kad belstis nereiktų, kad tas psichologas matytų realią situaciją grupėje, ir kad jo nereiktų ieškot, o jis jau būtų.
D. Čia jau idealiam pasaulyje.
A. Idealiam, bet kai birželį darai tuos pirmuosius susitikimus, tai ir darai tą su ta intencija, kad tėvai tave pažintų, kad rugsėjo antrą jiems nereiktų ieškoti, kur čia tas psichologas girdėtas, kad jie žinotų, kad jis jau čia. Yra niuansai, kad tai yra mažo krūvio psichologo etatas, ir jį gali rasti tiek viena-dvi dienas per savaitę.
D. O vis dėlto, Agne, kartais pradėjus lankyti darželį tėvai pastebi, kad vaiko elgesys labai ženkliai pasikeičia. Tarkim, kad grįžęs namo vaikas yra irzlesnis negu įprastai, galbūt pradeda prasčiau miegoti nakties metu, netgi kartais kai kurie jau puikiai keliauja ant puoduko ir miega be sauskelnių, jiems staiga prisireikia sauskelnių naktį. Ar tai reiškia, kad vaikui darželyje negerai?
A. Ne, tai reiškia, kad vyksta darželio adaptacija.
D. Supratau. (Juokiasi)
A. Tai reiškia, kad vyksta darželio adaptacija. Pagalvokim apie save, suaugusius, naujam kolektyve, naujam darbe. Greičiausiai sekmadienio diena jau mums yra įtempta, mes pergyvenam, kaip mums reikės eiti pirmadienį ir išbūt visą dieną, vakare mąstom ne kaip leisti laiką su šeima, o kaip bus antradienį, nerimaujame, tik mes tai išgyvename kitaip. Taip čia yra dažnas tėvų klausimas, kas vyksta darželyje, mano vaikas labai piktas, irzlus (aš tai vadinu ežiuko būsena).
Ką aš sakau tėvam, kad jūsų vaiko socializacija vyksta darželyje ir jis visą dieną yra kolektyve. Ir mums, suaugusiems, išbūti tarp 15 kolegų viename kabinete yra labai sunku. Vaikai tą patiria kiekvieną dieną. Jiems reikia sąveikauti, jiems reikia dalintis, jiems riekia paprašyti, atiduoti, paklausti, kartais nenori atiduoti, įvyksta konfliktas – dienos emocinis krūvis.
Vaikas iki 4 metų turi menką savireguliaciją. Ir jis ją sukaupia. Jis ją sukaupia tiek, kiek gali sukaupti. Ir tada, kada ateina saugumo uostas – tėtis, mama – kai grįžtam namo, tada jis viską paleidžia. Mes tą patį darom suaugę, bet tik rafinuočiau. Bet ir mums užklius indai neplauti, ne čia padėti. Vaikus gali išprovokuoti menkniekis. Jie tampa labiau pavargę, irzlesni, piktesni. Jie dienos įtampą, emocijas išlieja namuose. Jiems tuomet netiks paduota košė, nebetiks žaidimas, o jei bokštas nukris, tai tada iš viso tragedija.
Tuomet vaikai jaučiasi saugūs išlieti dienos emocijas. Greičiausiai tai nieko neturi bendro su darželiu, tiesiog darželyje yra nauja aplinka, kurioje jie pastoviai turi būti sąveikoje su kitais. Mažai yra vietų, kur jis gali nueiti, užsidaryti, pasislėpti, pabūti vienas. Jis pastoviai yra triukšme. Ir jeigu, atsiminkim, tai yra pradžia, dalis verkia, dalis prašo, dalis kažko nori, tos auklėtojos tik spėja suktis, vaikas dėmesio gauna pakankamai mažai, ir jau atėjus mamai jisai viską išlieja.
Būna kad vaikai pradeda mušti mamas atėjusias. Mama ateina, o vaikas ją mušą arba kanda, spiria ir sako „eik iš čia, nemyliu“, tai jis tokiu būdu mums bando pasakyti „aš labai labai pasiilgau ir aš labai pykstu, kad tu mane palikai“.
Ir blogiausia, ką mes galim padaryt, tai apsisukt ir pasakyt, kad ateisiu, kai būsi geras.
Ir dar tą vaiką su jo tom emocijom dar palieka.
Ir tuomet tėvam aiškini, kad priglauskit, apkabinkit ir atsakykit „ir aš tave labai myliu“, „ir aš tavęs labai, labai pasiilgau per visą dieną, „ir aš apie tave visą dieną galvojau“. Mums tai vaikas bando pasakyti, tik jis nemoka to pasakyti. Jis sako: „aš nemyliu tavęs“, nors širdelė sako „kodėl tu palikai mane?“
D. Toks elgesys netgi rodo, kad mama arba tėtis yra toji saugi vieta, kuriai aš galiu leisti parodyti viską, ką aš jaučiu. Tam tikra prasme tėvai netgi turėtų džiaugtis, gal ne visiškai tinkama žodis, bet priimti visas vaiko emocijas, leisti parodyti, kad aš tau galiu išsilieti su visais savo kaprizais, net nežinau, kaip juos pavadinti. Kad galu prieš tave pasirodyti su visais savo jausmais.
A. Taip, taip ir yra. Ir kartais darželyje turime problemų su vaikų elgesiu, kada vaikas šitokį elgesį mums demonstruoja, ir tėvai sako, kad namie to nėra, jis yra auksinis vaikas. Va, tada čia yra didžiulis signalas, kas yra, kad vaikas saugiau jaučiasi darželyje ir darželyje geba būti toks, koks yra. Mes esam visi tokie, kokie esam – ir supykstam, ir irzlūs būnam, ir pervargę būnam.
D. Nėr čia ko slėpti, visko pasitaiko.
A. Dažniausiai mes, suaugę, darbe to nerodom, tik būna, kad namie, kur tas saugumas. Tai va čia irgi kyla klausimas, kodėl vaikas negali būti toks namie, parodyti, kad aš esu piktas, irzlus ir esu pervargęs.
D. Tai čia yra svarbi žinutė tėvams, nes dažnai tėvai labai susirūpina, kad sako, va, atėjau pasiimti, man pasakė išeiti, nenoriu ir t.t. Tai iš tikrųjų čia yra tas momentas, kai reikia klauptis ant kelių ir apkabinti savo vaiką.
A. Taip, taip!
D. Gerai, o vis dėlto prasidėjus tai darželio adaptacijai, ar reiktų peržvelgti kitas veiklas vaiko. Na, grįžom namo, galbūt tuomet reiktų pasirinkti ramesnes veiklas, gal tuo metu, na, nekeliauti kažkur labai aktyviai, gal mažiau televizoriaus? Kokia nuomonė apie tai?
A. Tas irgi yra svarbu, nes vaikai, kaip sakiau, jie visą dieną prabūna triukšme, realybė yra tokia. Ir vaikai pervargsta. Kaip žinome mes, suaugę, kada pavargstam, tai galim krist į lovą, gulėt ir nebesikelt. Vaikai truputį kitaip savo nuovargį išreiškia. Jie nekris į lovą ir negulės.
Jie kaip tik bus irzlūs, eis iš kambario į kambarį, jie mėtys, jiem viskas nebetiks, ką bepaduosim, ką bepasiūlysim, tai tada tokiu atveju mes turim nuimti dirgiklių kiekį. Apie televizorių čia yra iš viso atskira tema, kad tai yra labai didelis dirgiklis ir kad bent apie 2 val. iki miego jo nebūtų.
Taip mes nuimam dirgiklius, ir jeigu televizorius yra dirgiklis, tai mes jį nuimam. Galime eit pasivaikščiot su vaiku, pačiuožinėt, pasisupti. Tai turėtų būti kuo ramesnė aplinka. Vakare galime šviesas prigesinti, su vaiku kalbėtis, masažiuką nugaros padaryti. Tiesiog tokiu paprastu buvimu pasaką paskaityti, knygutes pavartyti, nes turim suprasti, kad vaikas visą dieną buvo triukšme ir tokioje pilnoje stimuliacijų aplinkoje ir kad kuo labiau nuimti tą.
D. Kartais iš mamų girdžiu, kad jau ne visai darželio adaptacijos laiku pasiimam vaiką iš darželio, turim dar tokių reikalų, eiti į prekybos centrą, dar kažkur, o vaikas jau viskas, jau nieko nenori. Tai turbūt visiškai natūralus elgesys?
A. Jie dar nori. (Juokiasi)
D. Jie nori, bet tėvai ten nuėję jau nebesusivaldo.
A. Taip, ir turim stebėt vaiką, kad jeigu jis bus pervargęs, jis bus piktas, mes su juo nebesusikalbėsim. Apie ribas jau nebėra ir ką kalbėti. Vaikas nenorės, jis jau kris.
Prisiminkim, kad nors vaikas yra pervargęs, jis be abejo dar norės ir tų žaidimų kambarių ar cukraus kokio užvalgyti. Jis nori, bet mes, suaugę, turim stebėt, nes paskiau jau neina su vaiku susišnekėti, jau atsiranda konfliktų daugiau, jau nuėjimas gulti tampa šeimos problema. Ir jeigu mes tą pastebim, tada kažką darom, kažką nuimam. Tiesiog stebint savo vaiką jau tą turim matyti.
D. Ir tada visai pabaigai pakalbėkim, na, vis dėlto o būna taip, kad darželio adaptacija neįvyksta, kad mes galim daryti išvadą, kad, va, šitam vaikui darželis visai netinka? Gal nebūtinai, kad šitas darželis netinka, bet netinka buvimas grupėje, kad apskritai reikėtų ieškoti kitos galimybės.
A. Būna. Būna labai retais atvejais, bet būna. Būna kartais, kad vaikai yra per anksti atvedami, pavyzdžiui 1,5 metukų vaikas, ir jam yra sunku, jis nesupranta, ko jis čia yra atėjęs. Ir jo kiekviena dienelė yra ašaros. Ir tada sąmoningi tėvai, jei turi galimybes, sako, kad gal dar pusmetį pabūnam, pusmetį ar metus. Ir tai vyksta gana dažnai, kad tėvai pradėję lankyti, perkelia datą iš vieno rugsėjo į kitą, kad neprarastų vietos, jei kalbame apie valstybinius darželius, nes pamato, kad jų vaikui yra per anksti.
Kartais pamato, jog jų vaikas yra per jautrus su tokia mase vaikų ir kad jam reikia truputuką ramesnės aplinkos. Tada gal renkasi privačius darželius, kur mažiau vaikų yra, arba kažkokias kitas alternatyvas.
Kartais pamatome tokius dalykus, kurie yra raidos, autizmo spektro, kada vaikas nesupranta, ką jis čia turi daryti ir kodėl jis čia yra. Ir jam apsiprasti prie dienotvarkės, prie ritmo yra be galo sunku. Tuomet mes ieškome, kad pamatytume, kad gali būti su vaiko raida. Tai būna tų variantų, bei, kaip sakau, jie nėra labai dažni. Bet būna visaip.
D. Agne, visai pabaigai: artėjant rugsėjui, kokia būtų pagrindinė žinutė tėvams?
A. Pagrindinė žinutė būtų ta, kad labai juos sveikinu, nes jų vaikai pradeda naują gyvenimo etapą. Kada iš ramios, saugos namų aplinkos jų vaikas žengia į socializaciją, į bendrystę. Ir tėvai turi suprasti, kad darželis labai daug duos.
Galbūt bus visokių niuansų, galbūt jis išmoks, ko mes nenorėtume išmokyti, bet tai yra normalu, nes šiltnamio sąlygom vaiko neužauginsim. Jis ten daug išmoks, daug sužinos, daug patirs ir galbūt išmoks spręsti konfliktus, išmoks, kaip kartais reikia nusileisti, dalintis, duoti, paprašyti. Tai yra jo labai labai svarbus etapas ir jis turėtų būti. Ir kad tuo tikėtumėm patys, tuomet ir darželio adaptacija bus trumpesnė, ilgesnė, bet ji bus sėkminga.
D. Tas ir yra svarbiausia. Tai labai, Agne, už pokalbį, ačiū už patarimus, ir linkim visiem tėveliams lengvos, gražios darželio adaptacijos naujame etape.
A. Ačiū jums!
Ruošiatės keliauti į darželį? Visa svarbiausia informacija tėvsytės koučerės Dovilės Šafranauskės paruoštame seminare „Pasiruošimas darželiui ir adaptacija (1-6 m.)“.
Taip pat klausykite:
026: Vaikai ir pinigai. Pokalbis su Lina Banyte-Surpliene
018: Kalėdų senelis – kokią istoriją renkamės pasakoti vaikams? Pokalbis su Renata Cikanaite