018: Kalėdų senelis – kokią istoriją renkamės pasakoti vaikams? Pokalbis su Renata Cikanaite

Skirtingos Kalėdų senelio tradicijos mūsų namuose – puikus įrodymas, kad vieno teisingo atsakymo nėra. Visgi, dviejų tėvystės koučerių pokalbis atskleidžia, kokias netinkamas žinutes kartais visai netyčia komunikuojame kalėdų laikotarpiu.

Kada ir kaip vaikams verta papasakoti apie Kalėdų senelio (ne)egzistavimą? Į ką galėtume atkreipti dėmesį kurdami savo namų tradicijas?

Visa tai, šventiniame pokalbyje!

Visi tinklalaidės epizodai Spotify platformoje.
Visi tinklalaidės epizodai Apple Podcast platformoje.
Kad geriau suprastume
Mylu.lt ♡

 

D: Laba diena, čia – Dovilė Šafranauskė ir dar vienas Pagarbios Tėvystės pokalbis. Kalbėsime šiandieną apie tai, kas vyksta kieme. Artėja Kalėdos ir turbūt pats svarbiausias Kalėdų atributas – Kalėdų senelis. Taigi, šiandieną kartu su manimi Renata Cikanaitė, Jums, be abejo, pažįstama iš konferencijų Tėvai ryšyje. Labas, Renata.

R: Labas, Dovile.

D: Galvoju, kaip dar tave pristatyti, galbūt tu pati tai padarysi geriau?

R: Labai sudėtingas klausimas, kaip čia save pristatyti, labai daug turiu skirtingų rolių. Esu mama, sesė, dukra, žmona, taip pat esu ir Renata, kuri savęs vis dar ieško, iki galo nesuradusi. Organizuoju konferencijas, įvairias programas, dirbtuves tėvams, na, ir tiek.

D: Renata, iš tikrųjų mūsų pokalbis užgimė labai taip įdomiai, išsikalbėjus, kad mūsų namuose Kalėdų senelio tradicijos yra labai skirtingos, ir tai man pasirodė taip žavu ir norėjosi pasidalinti su tais, kurie klauso. Pirmiausia pradėkime nuo vieno klausimo - kada tu nustojai tikėti Kalėdų seneliu? Ir ar buvo kokia nors liūdna istorija, verkei, kai sužinojai, kad Kalėdų senelis netikras?

R: Žinai, kaip man atrodo? Aš niekada nei tikėjau, nei netikėjau. Na, turbūt gal galutinai žinau, kad netikiu, o gal ir tikiu. Kodėl taip atsakau? Nes iki tam tikro amžiaus mes, vaikai, juk nemokame atskirti fantazijų nuo tikrovės. Iki tam tikro amžiaus galbūt ir gyvenau su mintimi, jog galbūt Kalėdų senelis tolygu kažkokiai pasakai Eglė žalčių karalienė ir dar kažkam. Na, tai yra fantazijos vaisius ir sunku atskirti, ar aš čia su tuo gyvenu, ar tai yra mano galvoje.

Bet labai labai anksti aš pradėjau pastebėti ir atpažinti tą Kalėdų senelį mano aplinkoje. Nes per šventes, per Kalėdas, gero norėdami, norėdami kuo daugiau staigmenų vaikams ir kuo daugiau tokio džiaugsmo, visą laiką prašydavo mano mamos brolio persirengti tuo Kalėdų seneliu. Ir aš jį labai anksti atpažinau. Detalė, kurią atpažinau, buvo jo akys. Ir tai tikrai buvo keista, nes jis ateidavo arti, kalbėdavo, tik tas balsas buvo pasikeitęs, balso neatpažindavau. Bet akys. Ir aš taip: ,,Nu taigi čia Vidas, nu tikrai.’’ Ir aš buvau jauna, man buvo gal keturi metukai, galbūt penki, aš protu to tikriausiai nesuvokiau, bet viduje toks žinojimas, kad čia tikriausiai tik toks žaidimas. Nesgi akivaizdžiai čia vienas iš mano dėdžių. Ir aš neužfiksavau kažkokio konkretaus momento, kada nustojau tikėti su dideliu nusivylimu, ir tikrai žinojau, kad visa tai yra istorija ir pasaka vaikams. Turėjau ryškų žinojimą, tarsi nuo pat mažų dienų įtariau, kad čia yra tikrai lyg pasaka. O kaip tu?

D: Dabar aš pagalvoju, kad šiandien galbūt labiau tikiu Kalėdų seneliu negu tada, kai buvau maža. Nes mano laikais, ypač darželiuose, Kalėdų senelis visą laiką kažkodėl avėdavo ūkvedžio batais ir lygiai taip pat, kaip tau, atrodydavo visai keista ir atsiduodavo truputėlį alkoholiu. Ir aš irgi kažkaip panašiai tėčio brolį atpažinau Kalėdų senelio rolėje, bet, kai pradėjau tuo abejoti ir dalintis su tėvais, sake: ,,Ne, ne, ne, taigi jis tikrai tikras! Ir tu žinok - visa tai netiesa.‘‘

Tai aš turėjau keletą metų turbūt tokios abejonės, kur aš vis tą abejonę iškeldavau ir man vis sakydavo, kad aš neteisi. Kol galiausiai atėjo tas amžius, jau buvau mokykloje, kada galutinai prirėmiau tėvus prie sienos, ir jie man papasakojo, kad tai yra tokia graži istorija ir graži pasaka.

Tai nebuvo kažkokia trauma tikrai, tai nebuvo kažkoks didelis ir baisus dalykas sužinoti, bet gal man būtų norėjęsi, kad manim pasitikėtų truputėlį anksčiau. Tada, kai pradėjau abejoti, kad būtų mano tas abejones kažkaip patvirtinę, kad aš čia tiesiog nefantazuoju, jog tėčio brolis nuolatos dingsta, kai ateina Kalėdų senelis ir kad man nesivaidena, kad jis kalba tėčio brolio balsu.

Tokia mano istorija. Ji nėra kažkokia labai traumuojanti, bet turbūt tokia įprasta ir paprasta. O, Renata, pakalbam dabar, tai ką mes iš viso to, ką išmokom vaikystėje, atsinešėme į savo šeimą? Kokia jūsų Kalėdų senelio tradicija? Ir ar tavo vaikai (kiek jiems dabar metų?), ar jie tiki Kalėdų seneliu?

R: Maniškiai iki praeitų metų dar tikėjo abu, sūnui aštuoni, о dukrai šeši su puse, bet jau praeitais metais sūnus pradėjo įtarinėti, išmąstyti, kad yra tokių keistų dalykų, kaip čia tas vienas Kalėdų senelis visą pasaulį per vieną naktį aplaksto. Jam įsijungė toks loginis mąstymas - juk nelogiška! Išėjo į lauką, žiūrėdavo į kaminą ir sakydavo: ,,Kaip per tą kaminą jis gali sulįst? Per kur jis praeina, juk mūsų durys užrakintos?‘‘ Tiesiog pradėjo logiškai išmąstyti, kad kažkas čia yra ne visai teisinga. Bet kažkaip vis paklausdavo ir apie tai vėliau pakalbėsim, kaip ten viskas baigėsi, bet sūnus jau šiais metais žino, pasikalbėjome, dukra vis dar tiki.

Tai pas mus istorija yra tokia. Kai jie gimė ir paaugo, pradėjome su jais kalbėti, kad tai yra tik žaidimas, pasaka, lygiai taip pat kaip fėjos ir kiti pasakų personažai. Bet man nepavyko, nes gyvenimas nutiko pirmas už mane.

Buvo pirmos Kalėdos, buvome pirmame Kalėdų senelio spektaklyje ir ten tiek visko daug buvo ir buvo ne iš šio ne iš to tame pačiame įkarštyje sakyti: ,,Žinai, tai, ką matote, yra netikra. Ateikite, parodysiu. Nurengiame tą Kalėdų senį ir pamatysite, kad po juo kažkas kitas yra.‘‘ Ir va taip, kadangi gyvenimas nutiko pirmas, aš nieko ir nepasakiau, nors iš tikrųjų norėjau pasakyti. Bet mes taip ir gyvename tokia kalėdine pasaka, kad kiekvienais metais ateina Kalėdų senelis ir atneša dovanų. O aš žinau, kad pas tave kitaip. Tai dabar papasakok, kaip pas jus.

D: Taip, iš tikrųjų. Mano mergaitėms dabar keturi su puse, o kai atėjo tas laikas kalbėtis apie Kalėdų senelį, negalėčiau sakyti, kad su vyru pasisodinome jas ir sakėme: ,,Žiūrėkite, visa tai yra išgalvota, tai yra netikra ir panašiai.‘‘ Ne, mes lygiai taip pat puošėme eglutę ir namus, tiesiog mes niekada neužtvirtindavome to, kad tai yra kažkoks magiškas Kalėdų senelis. Kad jis yra kažkoks tikras, kad jis atneša, ateina, kad jis kažką padaro, ir mes jau nuo pat pradžių kalbėjomės, kad Kalėdos yra apskritai toks magiškas laikotarpis, tai yra gerumo laikas, laikas, kada mes galime vieni kitiems daryti stebuklus.

Ir todėl Kalėdų senelis visame šitame kontekste savotiškai nublanko, gal mes tiesiog nepapuolėm į tokią pasaką kaip tavo vaikams nutiko ir mes tiesiog labai po truputėlį vis kalbėdavome, kad Kalėdų senelis yra labai gražus simbolis viso šito gerumo, viso šito Kalėdų stebuklo, dovanas iš tiesų nuperka artimieji, tačiau mes žaidžiame tarsi tokį žaidimą, kad jas atnešė Kalėdų senelis. Ir žmonės taip sako ir tai yra labai smagus žaidimas ir visi žmonės jį žaidžia. Lygiai taip pat skatiname ir savo mergaites, kad jos dovanotų nuo tada, kai pradėjo kažką piešti, piešia piešinius artimiesiems, kad tiesiog dovanotų, tokį dovanojimo džiaugsmą paskatintų. Kalbėjomės apie tai, kad Kalėdos yra kaip tik gera proga.

Na, mes namie turime vėlgi tokias keistas dovanojimo tradicijas, suaugę suaugusiems dovanų nedovanoja, bet mes jau labai seniai su savo vyru skiriame vienas kitam tam tikrą pinigų sumą, kurią kažkur paaukojame. Iki Kalėdų nesakome, kur aš tavo vardu paaukojau tuos pinigus. Ir per Kalėdas pasisakome, kur paaukojome pinigus. Apie tai šiemet kalbėjome ir su savo mergaitėmis, kad tai irgi yra labai gražus laikas, kai mes galime padėti kitiems ir labai džiaugiuosi, kad ir darželyje yra tokia iniciatyva, kad renkamos dovanos mažiau pasiturinčioms šeimoms.

Taigi, mūsų namuose nebuvo tokio momento, kad mes atsisėdame ir nurengiame Kalėdų senelį, bet tiesiog niekada neakcentavome, kad tai yra tikra. Ir, taip, vaikai iš tikrųjų ir gyvena ten, kur svajonės, fantazijos nelabai toli nuo realybės. Ir jos taip ir pačios pakalba tarpusavyje: ,,Aha, Kalėdų senelis gyvena knygutėje. Knygutėje Kalėdų senelis yra tikras, filmuke Kalėdų senelis yra tikras, o gyvenime yra žmonės, kurie būna Kalėdų seneliais.‘‘

Man atrodo, kad jos iš kažkokios fantazijos ir realybės labai gražiai dėliojasi tą savo realybę. Nors, aišku, seneliams šitas požiūris buvo labai keistas. Ir dar vis dabar močiutė bandė papasakoti, kad naktį į advento kalendorių dovanėles įdeda naktį ateinantys nykštukai, tai sakė: ,,Nu, močiute, tu labai įdomių sapnų susapnuoji, kad nykštukai naktį vaikšto‘‘. Tai taip, mūsų priėjimas yra toks, kad tai yra tiesiog pasaka ir gražus žaidimas.

R: Nors aš, kai tu pasakojai, prisiminiau, kai mes dalyvaudavome kalėdiniuose vakarėliuose darželyje ir kai etidavo persirengęs Kalėdų senelis, mano vaikai, taip pat būdami 3-4 metukų, jau klausdavo: ,,O čia tas tikras ar netikras?‘‘ Aš galvodavau, kodėl taip klausia. Iš tikrųjų, nieks jiems nieko nesakė ir nieko jie nesužinojo, paprasčiausiai vaikai visą laiką, kad ir ką jiems sakytum, vis tiek gyvena tarp tikrovės ir fantazijos. Iki tam tikro amžiaus jie tik neskiria visiškai, nėra ribos.

Vaikams iki tam tikro amžiaus viskas atrodo įmanoma. Viskas galėtų nutikti, net ir tas senelis jų nenustebintų, pamačius jį einant į sceną. Ir kai mes važiuodavome į spektaklius, žiūri – ten tigras, jie žino, kad tai žmogus su kostiumu. Man atrodo, iš tos perspektyvos jie klausė. Ar čia tikras ar netikras? Toks irgi įdomus niuansas, kaip jiems galvoje atrodo. Iki galo, atrodo, kaip ir neaišku. Kad ir kokia ten bebūtų pasakojama istorija namuose.

D: Manyčiau, kad vaikai patys turi tą pasaulį, įsivaizdavimą, ir jie kartais dalykus susidėlioja taip, kaip jiems yra faina ir kaip jiems reikia. Bet aš jau ne pirmi metai ir postus dariau apie Kalėdų senelį, kur sakiau, kad iš tiesų mes galime. Labai graži pasaka ir labai gražus laikotarpis. Bet mes labai mėgstame tuo Kalėdų seneliu pasinaudoti savo naudai. Ir aš norėčiau pakalbėti apie tai, kokie gi yra Kalėdų senelio pavojai arba tie dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį ir pasakyti: ,,Mm. Kalėdų senelis čia ne prie ko‘‘. Ir vienas iš pirmųjų dalykų, galbūt ir tau teko girdėti, tai auklėjimas ar bauginimas per tą Kalėdų senelį.

R: Taip. Kai vaikai tikriausiai jaučia, kad dovanų kiekis, grožis arba dydis galų gale priklauso nuo to, ar jie buvo geri. Ir mums šiemet tą teko išgirsti. Mes buvome kalėdinėje šventėje, tam kaime, kur gyvena jų seneliai, ir ten buvo Kalėdų eglutės įžiebimas ir ta proga atvažiavo Kalėdų senelis ir jis vaikams atvežė daug saldainių, bet, pasirodo, jo maiše buvo dviejų rūšių saldainių pakuotės. Ir aš nežinau, ar čia buvo taip iš anksto sugalvota, ar ne, ar senelis tiesiog pamatęs dvi rūšis pagalvojo ,,Kaip čia aš tuos vaikus atskirsiu‘‘. Ir priėjo eilutė ir senelis klausia: ,,Na, tai kas čia kokį eilėraštuką išmoko?‘‘ Ir prieina vaikai, kurie eilėraštuko buvo neišmokę arba iš susijaudinimo pamiršo arba prisibijo galiausiai to senelio, ir jis sugalvojo staiga, kaip atskirs: ,,Kadangi eilėraštuko nemoki, tai tau bus šitas paprastas, mažesnis saldainių krepšelis. O tiems, kas išmoko: ,,Šaunuoliai, vaikučiai. Jūs buvote geri. Tada jums duosiu tą didesnį.‘‘

Ir maniškiai grįžta iš to Kalėdų senelio su tais paprastais krepšiukais, nes jie tų eilėraštukų nemokėjo. Ir man sako: ,,Bet mama, čia taip nesąžininga, o tai kodėl? O aš, pavyzdžiui, tau galėčiau pašokti. Arba išmokti eilėraštuką dabar arba galėčiau savo sukurti.‘‘ Ir tas toks pasipiktinimas, pastebėjimas, kad nesąžininga. Koks čia dabar skirstymas į tuos, kurie moka eilėraštį, ir kurie nemoka, ir pagal tai atitinkamas saldainių maišelis. Aš pati esu girdėjusi vaikystėje: ,,Na, jeigu buvai gera, tai jau tau bus dovanėlių po eglute, o jeigu ne, prisimenu, kai taip pirštu grūmodavo: ,,Kalėdų senelis visus metus tave stebi ir mato, ir kai ateis Kalėdos, tai jau nežinau, kas ten bus po ta eglute.‘‘

D: Ir, iš tikrųjų, man atrodo, kad Kalėdų senelis kaip baiminimo įrankis yra pats prasčiausias pasirinkimas. Kaip mes ir kalbėjome, Kalėdos ir Kalėdų senelis yra stebuklai, tai yra gerumas, tai, kas nutinka kartą metuose. O čia staiga jis pradeda skirstyti vaikus į gerus ir blogus, juolab, kad, na, vaikui yra labai sunku suprasti, ar jis geras, ar blogas. Ir jeigu mes pradedame siūlyti tą idėją, kad jis gali būti blogas, vaikas apskritai gali pagalvoti, kad jis yra blogas iš esmės, pats savaime, kas visiškai netiesa. Tai man tai norėtųsi garsiai garsiai pasakyti: ,,Nenaudokite Kalėdų senelio vaikams gąsdinti‘‘.

R: Ir, galiausiai, tai susiję su tiek daug tokių aspektų tame. Pavyzdžiui, Kalėdų senelis mato, ypač prieš Kalėdas - tą jaučiame, kada tėvai maždaug pradeda kalbėti apie kalėdines dovanas. Ir tą mėnesį, kai Kalėdų senelis mus tarsi mato, žaidžiame žaidimą su savimi: bandome būti geresniais, daryti namų darbus nesiginčydami. Mes viduje žinome, kad mes truputėlį apsimesime, pabūsime truputėlį ne savimi. Norisi pykti, bet susivaldysiu ir nepyksiu, nes Kalėdų senelis pamatys ir neateis, o dovanų tai norisi. Ir man vienas iš vaikų yra pasakęs: ,,Jeigu Kalėdų senelis gali ateiti į namus, kol mes miegame, tai bet kas gali‘‘.

Ir aš pagalvojau, kad mes pripasakojame tokių visokių nebūtų dalykų, kuriais vaikams, kurių fantazija neribota ir jie gali tikėti tuo, kuo nori, labai lengva patikėti, kad bet kas naktį gali pas mus ateiti, nes bet kas gali ateiti pas mus į namus. Durys užrakintos, mes visi miegame, jeigu senelis ateina, tai kas dar gali ateiti? Aš nesakau, kad visi vaikai tokius klausimus kėlė. Bet tikrai esu girdėjus, kad vaikas naktį atsikelia, sako, kad girdėjo senelį ir sunku nuraminti. Nes jis pagalvojo, kad lygiai taip pat kažkas gali ateiti.

D: Ir, žinai, tavęs beklausant, iškart prisimenu Lietuvoje tokią gana populiarią istoriją apie netvarkos nykštuką. Kuris irgi ateina naktį ir surenka vaikų žaislus. Ir, manau, kad tokios istorijos yra ydingos. Taigi, čia yra žinutė tėvams, kalbant apie Kalėdų senelį, na, nepersistenkim su tais pasakojimais, jog jis moka įlipti per kaminą, per langą, duris atsirakinti gali ar dar kažką. Nes fantazuojantiems vaikams tos fantazijos gali nuvesti labai labai toli.

R: Taip. Kalėdų senelio pasaka turėtų pasilikti su ta intencija, kad tai yra kažkoks personažas. Jei jau jaučiame, kad vaikai remia prie sienos truputėlį, ,,O tai kaip jis čia į tuos namus patenka?‘‘, tai gal ir nepasakokim taip labai ryškiai ir aiškiai, kaip čia jis gali patekti, nes tada bet kas gali patekti pas mus į namus, ir vaikams gali būti nesaugu. Pasilikti prie tos pasakos ir sakyti: ,,Aš nesu tas Kalėdų senelis ir nežinau, neįsivaizduoju, kaip ten vyksta‘‘. Bet neatstovėti tos tiesos Kalėdų senelio, kai vaikai jau pradeda truputėlį abejoti. Gal kaip tik tada metas pasikalbėti truputėlį atviriau.

D: Bet dar vienas, mano nuomone, dėmesio reikalaujantis dalykas - kalėdinių dovanų dydis ir kiekis. Tėvai tiki tuo, kad Kalėdų senelis yra vienas, tikras ir atneša visiems pasaulio vaikams dovanų. Neretai vaikai susiduria su ta realybe, kad tos dovanos yra labai skirtingos, kaip ir tavo atveju, vieniems vaikams dėželės didesnės, o kitiems kažkodėl mažesnės. Ir labai normalu, kad tai veda vaikus prie minties: ,,Mmm. O ką aš padariau blogai, kad man atnešė ženkliai mažesnę dovaną negu darželio draugui?‘‘ Kartais būna visai liūdnų istorijų, kad tos dovanos skiriasi dešimtimis kartų, dydžiu ir verte vaikų akyse. Nes tiesiog šeimų galimybės yra labai skirtingos.

R: Pavyzdžiui, maniškiai prirašydavo visą lapą norų ir jie tarpusavy diskutuodavo, kaip tą gaus, ką su tuo darys, kaip bus smagu, ir aš prisimenu, kaip sakydavau:
,,Na, man atrodo, Kalėdų senelis iš šito sąrašo išsirinks, na, dvi-tris daugiausiai."
,,O tai kodėl?‘‘
,,Todėl, kad įsivaizduok, kiek pasaulyje vaikų ir senelis nepajėgs visiems nupirkti tiek daug.‘‘
,,O tai kaip jis žinos, ką man iš šito sąrašo atnešti?‘‘
,,Jeigu tu pats negali sąrašo sumažinti iki 2-3 tau tikrai brangių dalykų, tai, manau, jis tikrai pajus, kas tau širdelėje brangiausia, atsirinks. Jis tave jau tikriausiai pažįsta, žino, ką tu mėgsti, ko nemėgsti, manau, kad senelis pajus.‘‘

Mes ir šeimoje apie tai kalbėdavomės, kad galima sąrašą padaryti kokio nori ilgio, bet labai tikėtina, kad tas sąrašas bus sumažintas, ir bus atsirinktos dovanos, kurios jums tinka ir kuriomis jūs šiuo metu gyvenate. Nes dažnai, kai mes duodam vaikams, na, tikrai tas Kalėdų senelis yra vaikams nelaukta laimėta loterija. Aš gi galiu tiek visko prašyti, nes tai Kalėdų senelis, tai ne tėvai, kurie sakys: ,,Mes neplanavom, mes neišgalim nupirkti, negalim sau leisti pirkti šito pirkinio‘‘. Juk senelis viską gali.

Ir tada vaizduotė labai toli šuoliuoja, ir mes galime visko labai labai daug norėti. Ir svarbu pasakyti, kad svarbu sutalpinti tą kalėdinį norą į vieną – dvi dovanas pagal tai, kas iš tikrųjų viduje yra brangu, o ne tai, kad ,,tai mano draugas to prašė, aš irgi to noriu, mano sesė nori to, tai aš irgi įrašysiu. Pažiūrėjau reklamą, ten nuostabus žaidimas - aš irgi to noriu.‘‘ Kai tarsi nekainuoja, mes nevertiname to, visko prašome tik dėl pačio prašymo. Suaugę, man atrodo, lygiai taip pat.

D: Man atrodo, jeigu tikrai galėtume padaryti sąrašą to, ko mes norime, jis būtų labai labai ilgas. Ir palietei labai įdomų aspektą - kai draugas nori, ir aš noriu. Ir mes šiemet pirmą kartą jau išgirdome, kad kažko noriu, nes draugas nori. Ir tai tikrai puiki proga pasikalbėti apie tai, kad ,,Aha, o kas yra už to noro? Ar tu to nori dėl to, kad nori, ar darželio draugės turi?‘‘ Vėlgi, einant per tą dovanų sąrašą, šaunu būtų tėvams pasėdėti su vaikais ir aptarti tas dovanas, o kodėl tu nori šito. Kas už to? O ką su tuo daiktu veiksi? Ar tikrai juo mėgausies?

Ir turbūt pagrindinis dalykas net ir tėvams, net ir tiems, kurie turi dideles finansines galimybes, gal kažkaip neįsijausti su dovanų dydžiu. Aš net girdėjau vienos amerikiečių psichologės patarimą, kad tokiu atveju, jeigu mes norime nupirkti vaikui didesnę dovaną, daryti dvi dovanas, mažesnę kaip nuo Kalėdų senelio, o kitą – nuo tėvų. Galbūt vėlgi kažkam tokia idėja tiks, nes vaikai nuėję į darželį dalinasi, ką gi man atnešė Kalėdų senelis. Ir, žinai, kažkam atnešė dviratį, o kažkam atnešė pižamą. Ir tai gali būti labai skaudu mažose širdutėse. Galbūt perkant dovanas savo vaikams, pagalvokime ir apie kitus vaikus.

R: Ir man kyla klausimas - iš kur vaikams ateina tas noras kažkaip gauti daug dovanų? Aš pastebėjau pačiais pirmais metais, kai vaikai jau kalbėjo (apie du metukus), kai jie po eglute rado daug dovanų su savo vardu, jie išsipakavo pirmą dovaną ir pradėjo su ja žaisti. Ir suaugę sako: ,,Pažaisi vėliau, pažiūrėk geriau, kas čia‘‘ ir pastebėjau tokį subtilų, bet tikrą pasimetimą, dirbtiną atsitraukimą nuo tos pirmos dovanos.

Aš galvoju, kad tas apetitas daugiau ateina iš mūsų suaugusiųjų. Vaikui tik ta viena dovana po eglute, kurią jis išsipakuoja ir gali žaisti, jam tuo momentu tikrai daugiau nereikėjo. Jam nereikėjo visų kitų dovanų, kur irgi užklijuotas jo vardas. Jis žaidžia, konstruoja, ieško, po trijų tokių metų ir vaikas ieško, kur daugiau ir kur įspūdingiau.

Man atrodo, labai svarbu pratinti vaikus, kad po eglute rastų vieną dovaną, paprasčiausiai vieną, aišku, paskui atsiras ,,o pas draugus daugiau‘‘, bet apie tai galima kalbėtis palaipsniui. Bet jau mūsų šeimoje pradedame nuo esminės vienos dovanos, nesibarstome, pabūname su ja, pažaidžiame kartu, pasidaliname, apsukame ratą, vėl visi kartu grįžtame, po vieną žaidžiame ir tada lengviau atsispirti išorės įtakai, atsigręžti į save ir susikoncentruoti į tai, kas mums svarbu.

D: Ir mūsų atveju, kai namuose yra dvynukės, iš tikrųjų yra tas momentas, kai ir seneliai nori ir vienai, ir kitai nupirkti, jau ir pernai turėjome tą tradiciją, kad vieni seneliai perka vienai mergaitei, kiti seneliai perka kitai, o mes tėvai išvis dovanojame vieną dovaną dviems. Mes tokius eksperimentus su jomis darome dažnai, kad duodame joms vieną daiktą, tiesiog skatiname pasidalinti. Būtent ir psichologiškai vaikas negali vienu metu žaisti su septyniais žaislais. Ir jam kartais tiesiog yra perdaug ir jam kartais net sunku džiaugtis tais žaislais. Ir, žinai, kai ten teta sako: ,,O, pažiūrėk, čia dar yra mano dovana, tau ji nepatinka?‘‘

Vaikas tiesiog nesuvirškina tiek informacijos vienu metu. Su tomis dovanomis yra kur pagalvoti ir galima pagalvoti, kaip jų kiekį galima sumažinti ir kad neskatinti nuo pat mažų dienų didelio to vartojimo.

Ir ką, apie dovanas pakalbėjome, apie gąsdinimą pakalbėjome. Ir netgi tiems vaikams, kurie visą laiką tikėjo Kalėdų seneliu, ateina laikas papasakoti, kad Kalėdų senelis visgi yra graži pasaka. Ir čia aš patirties visiškai neturiu, bet kadangi, Renata, pasakoji, tai papasakok, į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį, kada jie vis dėlto papasakoja apie tai.

R: Mes sūnui šiais metais jau pasakėme, nes jis jau antri metai tikrai nusprendęs, kad jis tikrai žino, kad čia yra kažkas kito negu iki šiol galvojo, ir mes pasikalbėjome. Ir jo pirmas klausimas buvo: ,,Tai kodėl tėvai taip pasakoja vaikams?‘‘- ir tai yra klausimas, kurio aš labiausiai bijojau, nes man atrodo, aš taip jaučiau, kažkuriuo momentu, kad kai mes esame vaikai, mes aklai pasitikime tėvais, kad tėvai yra dievai. Net jeigu jie yra visiškai visokie kasdienybėje. Ir kai mes taip aklai tikime kažkuo, tikrai aklai, juk kitaip ir negali būti, nes taigi mama sakė arba tėtis sakė. Ir aš galvojau, toks nekaltas melas pasakoti apie Kalėdų senelį, ir tu staiga supranti, kad šitiek metų tau sakė netiesą. Tam tikra prasme. Gal tikrai priklauso nuo mūsų jautrumo lygio, galbūt jautresniems tai užstringa kaip giluminis sukrėtimas: ,,Bet aš taip tikėjau, ką man sakė, o, pasirodo, aš negaliu taip aklai tikėti.‘‘

D: Ir ypač, jeigu buvo tokia situacija, kai vaikas ateina ir sako: ,,Va, tikrai man atrodo, kad tas Kalėdų senelis neegzistuoja‘‘, o tėvai neigia: ,,Nu ką tu kalbi, tikrai yra.‘‘ Ir tada, kai jau vaikas būtų pasiruošęs išgirsti tą tikrą istoriją, tėvai jį dar kartą įtikina, kad tai yra tikra. Man atrodo, kad dar sunkiau yra vaikui priimti tą.

R: ,,Kai aš jau supratau ir buvau pasiruošęs išgirsti, man vis tiek dar nepasakė.‘‘
Kai sūnus paklausė: ,,Mama, kodėl tėvai taip pasakoja vaikams?‘‘ Nėra universalaus atsakymo ir reiktų pagalvoti, ką reiktų atsakyti vaikams. Aš jam atsakiau labai nuo širdies: ,,Buvo taip, kad aš būčiau norėjusi pasakyti, bet man taip nepavyko, nes pirmos Kalėdos pas senelius. Aš irgi užaugau iki tam tikro amžiaus tikėdama, kad yra Kalėdų senelis, aš taip augau ir automatiškai ir jums taip pasakiau, nes nespėjau laiku pasiruošti pasakyti kažką kitą. Ir tai yra tradicija perduodama iš šeimos į šeimą.‘‘ Tada man sūnus sako: ,,O kodėl tas senelis buvo sugalvotas, kodėl čia ta pasaka apie Kalėdų senelį?‘‘

Ir aš jam papasakojau tada, kadangi mes daug metų gyvenome Belgijoje, Belgijoje švenčia Šv. Mykolą, Kalėdų senelio pirmtaką, deda visų batelius aplinkui ratu ir visi ryte randa mandarinų. Tai aš jam papasakojau apie tą Šv. Mykolą, kad viskas prasidėjo nuo to ir kas tai buvo per žmogus ir kad tai buvo tokia gerumo dvasia apie pasidalinimą ir pastebėjimą, kad šalia mūsų gyvena kažkas, kuriam to trūksta, ir aš tą pastebiu ir, jeigu galiu, aš jam tai duodu.

Vėliau, aišku, kaip ir iš viso kito, pamatėme, kad iš to galime taip pat padaryti ir didesnę šventę ir užsidirbti pinigų ir kad tai yra pelninga. Ir mes apie visą tai ir pasikalbėjome. Nes jie jautrūs reklamoms, kurias mato. Ir mes dažnai kalbame, kas yra reklama ir pirminis poreikis yra tikras, bet mes vis tiek turime tokią galimybę, norą iš visko pasipelnyti pinigų, ir kartais žmonėms parduodame tai, ko jiems ne visą laiką reikia. Tai aš lygiai tą patį ir apie Kalėdų senelį papasakojau, kad yra ir ta pusė Kalėdų senelio, kad Kalėdų proga parduodama daug visko, ko nebūtinai mums reikia. Ir tai irgi yra to dalis. Bet viena dalis neužgožia kitos, tam tikra prasme tai yra ir verslas, bet mes taip pat galime matyti ir pradinę idėją, apsidairome aplinkui ir pastebime. Būtų idealu, jei būtų ne tik per Kalėdas. Ir pastebime žmones, kurie turi mažiau, kuriems kažko reikia, ir jeigu galime, prie to prisidedame.

Tai mes su tokia išvada ir pasilikome, kad nuo šiol, kadangi jis tą žino, aš jo paprašiau, kad su vaikais jis apie tai nesikalbėtų, todėl, kad aš manau, kad kiekvienas vaikas savo metu tai suprastų. Tas, kuris tiki Kalėdų seneliu, kad savais būdais atrastų, kad tai yra pasaka. Ir tikrai jis labai to laikosi, jis su draugais apie tai nesikalba, kad jis tą žino, kad tai yra netiesa. Jis neina visur ir nepasakoja. Jis to laikosi ir kaip tik bando prisidėti. Ir kadangi jis jau žino, kaip iš tikrųjų yra, jis jau prisigalvoja visokių sumanymų, kaip jis pabus Kalėdų seneliu šiais metais, t.y. ką jis darys, ką jis pastebėjo, kokių jis sumanymų turi, ir tai labai gražu.

D: Man atrodo, labai graži šita idėja, kad tada, kai mes jau pasakom vaikui tikrąją Kalėdų senelio istoriją, pakviesti vaiką irgi pabūti Kalėdų seneliu. Kad pasirūpintų kitais ar išlaikyti kol kas šį dalyką paslaptyje, kad vaikai, kurie nepasiruošę, nesužinotų to per anksti.

R: Aš prisimenu, jiems buvo keturi metukai ir mes puošėm Kalėdų eglutę ir kalbėjome apie Kalėdų senelį, kaip jis ateis ir atneš dovanų. Ir staiga mano sūnus pradingo ir grįžo su tokiu paketėliu padarytu, suvyniotu ir viduje jis buvo nupiešęs piešinį ir padėjo jį po eglute. Ir aš galvoju: ,,Tai jis jau žino‘‘.  Ir aš jo klausiu, kas čia yra. O jis man sako:,,Čia Kalėdų seneliui, nes jis mums atneša, tai aš irgi jam norėjau dovaną duoti.‘‘ Tad jeigu vaikuose mes nuo pat mažens mes įskiepysime tą gražią apsikeitimo dvasią, gerumo vieni kitiems dvasią, visai nesvarbu, ar mes tikime ta istorija, ar mes truputėlį kitaip į ją pasižiūrime, ar kažkoks miksas tarp abiejų, svarbu išlaikyti tą gėrio dvasią visame tame.

D: Man atrodo, kad labai svarbu kiekvieniems tėvams pajausti, kaip jie norėtų ir išbūti su tuo. Tarkim, mes su vyru kalbantis labai atrodė svarbu, kad niekada nemeluojame savo vaikams. Ir tai yra be proto sunku. Taip tik atrodytų, kad labai lengva, bet tai yra labai labai sudėtinga. Netgi pasakyti, kad šokolado dar tikrai yra, bet mes jo nevalgysime. Nors daug lengviau būtų pasakyti, kad šokoladas baigėsi.

Man atrodo, čia yra labai svarbu tėvams pajausti, kas jiems patinka. Jeigu jums norisi tęsti šeimos tradiciją, turėti šią pasaką ir istoriją savo namuose, viskas su tuo tvarkoje. Svarbu atkreipti į tam tikrus akcentus dėmesį. Jeigu norisi pasakyti teisybę ir pasakoti, kad tai yra pasaka, viskas su tuo yra tvarkoje. Ir tai, kad mes pasakome vaikams, kad Kalėdų senelis yra personažas, nepagalvokite, kad dėl to dingsta Kalėdų nuotaika. Jie lygiai taip pat mėgaujasi visu šitu laikotarpiu, lygiai taip pat džiaugiasi dovanomis, Kūčių ir Kalėdų vaišėmis, niekas dėl to nepasikeičia. Mes turėtume būti sąžiningi prieš save šitu klausimu.

R: Taip, kaip jaučiasi ir norisi. Kartais, galbūt, gali būti ir sudėtingiau. Pavyzdžiui, jūs labai darniai nusprendėte šeimoje, o gali būti taip, kad nesutampa nuomonės. Gali būti taip, kad šeima apsisprendžia, aplinka vis tiek neleidžia jiems turėti savo tradicijos. Taip, aplinka daro įtaką taip pat, kaip mes tas Kalėdas švenčiame. Tai gali būti tokių atvejų, kai sudėtinga, nes mes norėtume vienaip, o kiti pasakoja kitaip.

Bet vėlgi, man atrodo, jeigu per tai einame, kad nėra vieno kelio ir kad ir koks jis būtų, visur galime rasti tiek gerų, tiek ir netaip gerų dalykų. Ir kad viskas su tuo gerai, ir bet koks kelias gali būti gražus, jeigu mes jame esame su vaikais, džiaugiamės, vieni kitus pastebime, esame kartu, juk Kalėdos apie tai. Daugiau apie laiką kartu negu apie tai, ar Kalėdų dovana po eglute bus atnešta senelio, ar ne. Tai tikriausiai antraeilis dalykas. Svarbiausia, ar mes ten visi kartu, ar mes džiaugiamės vieni kitus matydami. O kokias istorijas vienas kitam pasakojam, na, taip, kaip išeina. Ir, pavyzdžiui, mūsų atveju išėjo taip, kad planavom vienaip, o ištiko visai kitaip. Ir aš visai nejaučiu, kad vaikai kažką nuo to gavo ar prarado. Ir mes tame gyvename ir visai smagiai.

D: Labai gražus tavo palinkėjimas, kad Kalėdos iš tikrųjų yra apie laiką kartu. Kalėdos apie gerumą ir tiesiog, nuotaiką ir mėgavimąsi. Ir visai nesvarbu, kas padeda dovanas po eglute. Tai turbūt to linkėdamos mes šiandieną ir atsisveikiname. Ačiū labai, Renata.

R: Gražių švenčių, ačiū tau, Dovile ir iki.

D: Iki. Gražių visiems švenčių.