Pasakojant apie Pagarbios Tėvystės filosofiją, kartais matau nepatiklius žvilgsnius, tarsi klausiančius: „O realiame  gyvenime tikrai viskas pritaikoma?” Šiandien pasikalbėkime, kokie yra Pagarbios tėvystės principai.

Būtent apie tai šis epizodas! Padūkusio  berniuko Vėjo tėvai, žurnalistė Živilė Kropaitė-Basiulė ir Liudas  Basiulis, mielai sutiko pasidalinti, kaip ši filosofija atkeliavo į jų namus, kaip jiems sekasi taikyti šį požiūrį labai realioje kasdienybėje ir kur kartais kyla diskusijos bei abejonės.

Smagi detalė ta, jog būtent Liudas pirmasis susidomėjo ir patikėjo Pagarbios Tėvystės filosofija. Tinklalaidėje jis dalinasi ir savo įžvalgomis apie tėčio vaidmenį vaikų auginime.

Fone krykštaujant svarbiausiam temos herojui Vėjui, pasiklausykite lengvo ir tikro pasidalinimo.

 

Dovilė. Tai jau antoji Pagarbios Tėvystės tinklalaidė. Po pirmojo epizodo sulaukėme daug sveikinimų ir raginimų tęsti šiuos pokalbius, tačiau sulaukėme ir nemažai klausimų, kas gi ta Pagarbi Tėvystė, kaip galime geriau suprasti ir taikyti šį požiūrį. Todėl šiandienos tema – Pagarbios Tėvystės principai.

Tačiau čia mes nedėstome teorijų – daug įdomiau, kaip viskas veikia realiame gyvenime. Todėl pokalbiui šiandien pasikviečiau šaunią šeimą, su kuria susipažinau konsultacijoje dėl jų sūnaus miego. Taip nutinka dažnai, pokalbiai nuo miego temos lengvai pasisuka į kitus vaikų auginimo klausimus, o tada ir Pagarbios Tėvystės filosofiją, prisideda ir Pagarbios Tėvystės principai. Kalbame šiandien su labai linksmo ir aktyvaus berniuko Vėjo tėvais žurnaliste Živile Kropaite – Basiule ir jos vyru Liudu Basiuliu. Labas Živile, labas Liudai, labas Vėjau.

Živilė ir Liudas. Labas!

Dovilė. Kiek žinau, jūs šiuo metu atostogaujate Ispanijoje ir Ispanija kažkaip turi tokį magišką ryšį su šita tinklalaide, nes pirmąjame epizode kalbinau Astą, kuri gyvena irgi ne kur kitur, o Ispanijoje. Ir kadangi šis pokalbis vyksta taip visai iš toli, tai tikiuosi, kad Ispanijos internetas mums bus palankus.

Bet ką gi, grįžkime prie mūsų šiandienos temos. Živile, Liudai, papasakokit trumpai, kokia buvo jūsų pažintis su Pagarbios Tėvystės požiūriu, kokios mintys kilo apie jį išgirdus?

Liudas.Tai su Pagarbia Tėvyste būtent ir susipažinau tavo dėka, kiek pamenu, kai konsultavomės dėl Vėjo miego. Nežinau, ar tenais diskusija plačiau vystėsi apie vaikų auklėjimą ir tas auklėjimo kryptis, ar kaip mes ten nukeliavom iki tos Pagarbios Tėvystės, bet gavosi taip, kad po kurio laiko, ar po pirmosios ar po kelių konsultacijų, aš parsisiunčiau Janet Lansbury knygą „Elevating child care“.

Perklausiau ir tenais būtent ta Pagarbios Tėvystės filosofija labai gražiai išdėstyta. Ir kai kuriuos principus, kuriuos mums pasirodė, kad pravartu taikyti, mes pradėjom taikyti, stengėmės (aš bent jau stengiausi) kažkaip tai mūsų šeimą nukreipti ta Pagarbios Tėvystės filosofijos kryptimi.

Tai tokia buvo ta pažintis su Pagarbia Tėvyste ir ypač turbūt tie principai, kurie sako, jog reikia vaiką traktuoti kaip savarankišką, individualią asmenybę nuo pat pirmųjų jo gyvenimo dienų, kalbėtis su juo kaip su lygiaverčiu pašnekovu, pasakoti viską, ką su juo darai, aiškinti jam, kad dabar štai prausimės, dabar rengsimės kojinę, dabar kitą kojinę. Ir pasakoti jam viską, kas vyksta su juo, kad jisai nebūtų kažkaip tai įmestas į nekontroliuojamą, jam nesuprantamą ir niekaip nepažintą kažkokią veiksmų eigą.

Tai vat šitie dalykai man pasirodė visai nesudėtingai įgyvendinami ir kuo toliau, tuo labiau aš juos taikau. Tada apie savarankiškumą valgant, kada jisai pats pasirenka, kiek nori valgyti, kada valgyti, irgi bandau taikyti, gal šitas šiek tiek sudėtingiau. Živile, gal tu kažką tai pasakysi?

Živilė. Na, man tai atrodytų, kad nemažai kas sudėtinga, nes, pavyzdžiui, kad ir tas principas, aš atsimenu irgi klausiau to podcast‘o Janet Lansbury ir jinai tokiu liuliuojančiu balsu pasakoja: paiimkit kūdikėlį, apgaubkit jį ir lėtai keiskit jam sauskelnes štai sakydami, ką jūs su juo darot, nes juk jūs tai nenorit, kad su jūsų kūnu kas nors ką nors darytų ir jūs neįsivaizduotumėt ką. Ir labai norėtųsi, kad taip sąmoningai sektųsi tas sauskelnių keitimas, bet aš dažniausiai prisiminusi šitą principą, keisdama sauskelnes galvoju, o, Dieve, kad man iš viso pavyktų tas sauskelnes pakeisti, ką jau kalbėti apie kažkokius lėtesnius tempus. Tai nežinau…

Man, pavyzdžiui, kartais reikia kelių rankų pagalbos, kad pakeisčiau sauskelnes. Ir kuo toliau, tuo labiau, nes tas vaikas vis man, atrodo, stiprėja. Tai man atrodo, tas principas tikrai nuo pat pradžių mums sunkiai pavyko, bet gal dabar Liudas (Man pavyko,- Liudas) aš nežinau, gal netgi geriau pavyksta, nes jis toks ramesnis, lėtesnis. Ir pavyko sakai?

Liudas. Taip, man tai sakyčiau tas sauskelnes keitimas vyksta pagal Pagarbios Tėvystės Janet Lansbury metodiką.

Dovilė. Iš tiesų sauskelnių keitimas labai daugeliui tėvų sukelia daug klausimų. Ypač kai vaikai auga, jie tampa vis aktyvesni, nes Vėjas irgi yra labai aktyvus iš tikrųjų berniukas, tiek kiek man teko susipažinti iš jūsų pasakojimų. Tai sauskelnių keitimas dažnai būna toksai, virsta tokiu kovos lauku. Ir dažnai labai norisi tiesiog tai padaryti kaip įmanoma greičiau.

Dažnai būna toks atvirkštinis efektas, kad kuo mes norime padaryti greičiau, tuo viskas užtrunka ilgiau, nes tada, kai mes darome kai kuriuos dalykus lėtai, kartais netgi leidžiame vaikui truputėlį pažioplinėti ar pasidomėti kažkokiais kitais aplink jį objektais, tai finale tiesiog pakeičiame sauskelnes greičiau, nors viską darome lėčiau. Nežinau, ar tai pasiteisina, Liudai, tau, sauskelnių keitimo praktikoje.

Liudas. Na, man kažkaip tai su tom sauskelnių keitimo situacijom viskas sėkmingai, aš sakyčiau, klostosi ir nepatiriu aš ten didelių iššūkių labai. Vakar tai restorano tualete be jokios lentos teko du kartus tai daryti po rimtų reikalų ir kažkaip mes susitarėm, ką jam daryti, kada pabūti ramiai, kada ištiesi koją, kada sulenkti koją. Aš jam padėkoju, kad jisai labai koperuojasi ir man tikrai nėra kažkoksai tai didžiulis, neįveikiamas iššūkis sėkmingai pakeisti sauskelnes bet kokiom aplinkybėm.

Živilė. Tai man irgi nėra neįveikiamas, nes vis dėlto vaikas dažniausiai būna su sauskelnėm, bet, pavyzdžiui, tarkim tas restorano ar kitos aplinkos būvimas, man atrodytų, kad gelbsti, nes tada jis bent kažkiek pasidairo, o ne nori aplinkui viską talžyt, traukiot ir daužyt.

Liudas. Namuose ant skalbimo mašinos, kur mes turim vystymo stalelį jo, kažkaip tai jisai man bekeičiant sauskelnes, jisai visai gražiai elgiasi ir tikrai nepatiriu aš didelių sunkumų toj ir namų aplinkoj, kur jisai viską pažįsta ir žino, kur ką galima patraukioti, kur ką paiimti.

Dovilė. Žodžiu, girdžiu, kad Vėjas kažkaip labiau linkęs kooperuotis su tėčiu negu su mama. Ar tai teisybė ir kitose srityse?

Živilė. Nežinau, aš tai kažkaip supratau, kad gal su kuo daugiausiai visgi laiko praleidi, to mažiausiai ir klauso. Aš tą girdžiu iš aplinkos, nebūtinai apie Pagarbią Tėvystę kalbant, o gal tiesiog aš taip guodžiuosi. Ir, tarkim, mano sesė kažkada jį prižiūrėjo ir sako „Mes eisim ten į PC Panoramą”, sakau „Kaip suprast, jūs eisit į Panoramą? Tai imkit vežimą, arba nusiteik, kad tu jį neši”. Ji pasakė „Ne, ne, ten, kur aš, ten jis ir eina", aš sakau „Va, Vėjukai, eikim tiesiai, jis ir eina”.

O man tai, pavydžiui, daug sunkiau sekasi. Tai aš nežinau, man tada atrodo, kad gal jisai kažkaip daugiausia sau leidžia išsidirbinėti, arba, žinoma, aš nemoku labiausiai iš visų nubrėžti ribų, kas irgi įmanoma. Tai taip turbūt, kad yra tas, kad labiau klauso visų, išskyrus mamos, bet nežinau, ar čia susiję su Pagarbia Tėvyste.

Dovilė. Ir štai pereiname prie dar vieno Pagarbios Tėvystės principo – aiškus ribų nubrėžimas.

Oi, tai yra (kaip aš kartais juokauju), tai yra viena iš dviejų Pagarbios Tėvystės kojų. Viena iš kojų yra būtent emocijų priėmimas, o kita koja yra būtent aiškios ir nuoseklios ribos. Nes labai dažnai, kai pradedu kalbėti ir pasakau tą tokį žodžių derinį „Pagarbi Tėvystė”, manęs tėvai klausia, tai ,,pagarbi” tai reiškias viską leidžiam? Ir tai visai nėra tiesa, nes iš tikrųjų labai labai svarbus, va kaip ir Liudas paminėjo, principas yra būtent aiškios ir nuoseklios ribos. Tai kaipgi su ribom pas jus namuose, kam geriau sekasi ribas nubrėžti?

Živilė. Nežinau, šiaip aš dabar, kai pagalvoju, tai kartais, kai atrodo, kad vaikas nepaklusnus neva, tai labai greitai tai pasineigia. Kai pamatai, kaip jisai tvarkingai negali išeiti iš namų neuždaręs ten visų spintelių, neišmetęs visų šiūkšlių į šiūkšlių dėžes ir neatsisukęs šelmiška šypsenėle, kai pamato, kad tu kažko nematai, ir jis gali daryti tai, ko tu jam neleidai. Kaip ten, pavyzdžiui, nežinau, lipti prie televizoriaus. Jis atsisuka ir tikrina, ar tu žiūri, ir šypsosi. 

Man atrodo, tai signalizuoja, kad jis visgi yra supratęs, kad negalima lipti prie to televizoriaus. Tai vis dar tiesiog kažkiek išbandinėja savo galimybes ir ribas, tau nematat tą padaryti. Nežinau, man atrodo, kad gal ir ne taip prastai čia sekasi, tik dėl to nuoseklumo nežinau, kartais man atrodo, kad ko aš labiausiai, pavyzdžiui, bijau, kad tu dažnai kažko ten, tarkim, pasakydamas, kad negalima, vieną kartą imsi ir palūši ir sakysi ,,Ai, vis dėlto galima”.

Ir taip kartais aš darau su telefonu, visiškai neduodama (ten sugalvojus ir nusprendus mums abiems), kad iki dviejų metų mes neduosim jokių filmukų ir technologijų. Tuo labiau, kad turim dar tokią privilegiją, ne privilegiją, bet ta prasme turim situaciją, kur neturim antro mažo vaiko, šiek tiek vyresnio, kuris jau naudotųsi technologijom, kuo, aš suprantu, labai labai skundžiasi kiti tėvai, kad maždaug jau nebeįmanoma čia nieko padaryti, tiesiog vaikas kitas naudojasi, tada ir šitam duodam.

Bet tuo atveju, kai, tarkim, sėdi ilgai automobilyje ir aš vis tiek duodu tą savo telefoną galiausiai kartais, nepažaisti jokius žaidimėlius ten ar kažkokių ten apps‘ų paieškoti, o tiesiog imti ir, pavyzdžiui, jam pačiupinėti tą telefoną. Tai aš nežinau, ar tai yra nuoseklumo pažeidimas dėl neleidimo naudoti telefoną, ar ne.

Dovilė. Man labai visą laiką, kai aš turiu nustatyti savo vaikams ribas, aš visada prisimenu tokį „RIE“ Pagarbios tėvystės sukūrėjos Magdos Gerber tokį posakį, kurį jinai sakė „Visuomet sakykime vaikams taip, išskyrus tuos atvejus, kuomet tikrai tikrai turime pasakyti ne." Tai vis dėlto tų ribų, kartais taip atrodo, kad labai reikia daug ribų, reikia daug taisyklių, jų visų reikia labai labai laikytis. Bet tuomet mes patys kartais atsiduriam tokiam uždaram rate, iš kurio neaišku kaip išeiti, nes tiesiog taisyklių daug, jų visų laikytis yra pakankamai varginantis procesas, todėl tų ribų ir taisyklių nereikia prisikurti labai daug.

Jeigu mes vis dėlto galime duoti vaikui telefoną, pavyzdžiui, tiesiog tam, kad jisai pasižiūrėtų, kaip atrodo šitas daiktas, nes šiuolaikiniai telefonai iš tikrųjų jie yra labai malonūs laikyti rankose, kartais ten įdomu pasižiūrėti, pavyzdžiui, savo nuotraukas, kažkokį tai filmuką, va tarkim, kur jūs nufilmavote Vėją, tai kodėl gi ne. Tiesiog, kad tai netaptų tokiu, žinot…

Kartais, ypač žaidimų aikštelėse, prekybos centruose aš matau vaikus, kurie yra pasodinti į pirkinių vežimėlį, jam yra įduotas telefonas arba plančetė, ir vaikas yra visas tame ir vaikas iš tikrųjų labai mažas. Tuomet tai jau nėra galbūt toks labai geras požiūris, bet pats susipažinimas su daiktais – kodėl gi ne. Nereikia iš tikrųjų visko taip jau labai vaikams apriboti. Ko negalima, to negalima. Bet tam, kad ribų laikytis nuosekliai ir kad jos būtų aiškios, jų iš tikrųjų nereikia turėti per daug. Tai čia tokia man svarbiausia turbūt žinutė apie ribas, nes tada, kai taisyklių nedaug, jų daug lengviau laikytis.

Liudas. Taip, ir tada namuose mes pasiklausėm Magdos Gerber ir Janet Lansbury, sukūrėm tą saugią aplinką, kur nereikėtų jam nuolat sakyti, kad čia yra riba, kurios negali peržengti, čia riba, kurios negali peržengti, šitos ne, šitos ne, šitos ne. Tai mes tiesiog pabandėm maksimaliai sumažinti visko, kas ten gali kristi, griūti ir panašiai, būt pavojinga vaikui, t.y. tas televizorius, kurį mes irgi pakabinam, bet ten laidų nesugebam kažkaip tai gerai užslapstyti. Ir yra spintelės – ir mes jas tiesiog užklijavom su tokiai lipdukais, kurie neleidžia įeiti Vėjui. Ir jisai sau tyrinėja tą visą erdvę, kur yra svetainė, balkonas ir virtuvė. Vaikšto jisai ten, kur nori, viską bando atidaryti, pačiupinėti, paimti, bet jam nėra draudžiama tą daryti, išskyrus štai kelis tokius objektus, kur jis dabar jau daugmaž suprato, kad dabar jau neverta eiti.

Živilė. Bet vis tiek jį reikia nuolat, man atrodo, visada prižiūrėti dėl to, nes vis tiek yra išlikę kampų, vis tiek jis yra šitokio aktyvumo, kad vis daugiau, ( aišku, turbūt ir kiekvienas vaikas) kuo toliau, tuo daugiau paviršių pasiekia, užlipa ant vis aukštesnių kėdžių, ir kartais net gaunasi, kad Liudas sako, tai gal reikia ir šitą kėdę patraukti, tai gal reikia ir tą išnešti. Ir tada aš, pavyzdžiu, jau kartais jaučiuosi, na tai taip…

Mes labai labai didžiają gyvenimo dalį ir didžiają energiją aukojam ir labai daug darom dėl vaiko. Ir labai norisi viską daryti dėl vaiko, bet kartais aš tada pagalvoju, jeigu mes dar ir kėdes iš virtuvės išnešim, tai tada pagalvoji kažkiek ir apie tai, kiek savo patogumo turėtų visame tame išlikti. Aišku, aš nieko čia nesiskundžiu ir nesakau, kad man namie trūksta daiktų, anaiptol. Tiesiog net ir padarius tą saugią aplinką, man atrodo vis tiek vaikui viskas išlieka pavojinga, nes jis gali atsitrengti į kampą kokį nors, ir vis tiek visą laiką reikia jį prižiūrėti.

Dovilė. Bet čia mes vėlgi labai palietėm vieną iš tokių svarbių Pagarbios Tėvystės principų, t. y. tas žinojimas apie tą vaiko emocinę raidą ir psichologinę, ir fizinę raidą, kas vaikui yra šiuo metu įdomu. Ir, sakysim, tokio amžiaus, kokio dabar yra Vėjas, vaikai iki dviejų metų, iki trijų metų, jiems iš tikrųjų yra labai sunku laikytis taisyklių. Jie nori jas nuolat patestuoti, jiems yra įdomu užlipti ant kėdės.

Tai vis dėlto turbūt reikėtų čia tiesiog pakeisti šiek tiek savo nuostatas, kad taip, vaikai iš tikrųjų užlips ant kėdės ir jie iš tikųjų kažkada nuo jos nukris. Ir sudaužys lėkštę, ir galbūt sudaužys stiklinę, tačiau kaip kitaip jie išmoks, kaip tie daiktai veikia, niekada nepatyrę to.

Žinoma, mūsų, kaip tėvų, tas noras visą laiką saugoti ir nuo visko apsaugoti savo vaikus yra labai natūralus. Ir žinoma reikia juos saugoti ir tikrai neleisti kažkokių nepamatuotų rizikų, bet kartais, na, kartais nieko tokio, jeigu nukris nuo kėdės, kaip galvojat?

Liudas. Nieko tokio, mes jau du kartus važiavom į traumatologinį.

Dovilė. Oho, tai čia jau taip nukrito rimtai!

Liudas. Nu taip, taip.

Živilė. Ten irgi buvo laikomąsi vieno iš principų, gal iš dalies, nes mes turim tą kėdutę vaiko, kurią ir visi turi, ir visada gali rasti restoranuose, ir tokia eilinė vaikiška kėdutė.

Dovilė. Maitinimo kėdutė, turi omenyje?

Živilė. Maitinimo kėdutė, taip. Ir mes ją buvom pritaisę ne prie jos žemesniųjų kojų, bet prie aukštųjų kėdžių, kurias ir patys turim, kad visi daugmaž sėdėtume viename lygmenyje. Bet Liudas visą laiką skeptiškai žiūri į šitą kėdutę ir bando pasakyti, kad mums reikėtų tų tokių mažojo staliuko ir tokių paprastųjų kaip darželyje kėdučių, kad pagal Magda Gerber vaikas pats galėtų nuspręsti, kada jisai nebenori valgyti, ir nueiti nuo jos.

Man atrodo, kad vaikas ir taip labai aiškiai parodo, kad nenori valgyti ir sėdėdamas toj surakintoj kėdutėj, jisai tiesiog sako ne, nusisuka, ir tai jau būna ženklas, kad reikia nebevalgyti. Bet Liudas labiau nori, kad tos kėdutės nebūtų. Ir man atrodo, kad jisai turi tokį pasamoninį norą, kad ta kėdutė būtų kuo mažiau suvaržanti.

Ir dėl to vieną kartą, kai mes norėjom išplauti tuos raiščius, mes tiesiog juos nuėmėm ir vaikas toliau sėdėjo toj kėdutėj. Ir anksčiau jis irgi yra taip sėdėjęs, aš įsivaizduoju, kad Liudui norint, kad šiek tiek jam būtų laisviau ir jis mažiau būtų suveržtas. Bet tuo metu jis jau turėjo pakankamai jėgų, kad tą tokį paviršių nustumtų ir visiškai visas pats virstų su tuo visu paviršium, tuo padėkliuku tokiu vadinamu, ant virtuvės plytelių. Tai buvo tikrai tokia situacija, kuri norėčiau, kad nebepasikartotų.

Dovilė. Mhm. Iš tikrųjų tokios situacijos, norėtųsi, kad jos niekada nepasikartotų. Ir tiesiog galvojant apie tai, kad tie mūsų vaikai kartais tikrai labai daug moka ir kartais labai sunku įvertinti, kur jie užlips, ką jie gali prisistumti. Tarkim, aš pati iš savo žinau patirties su savo dvynukėmis. Jos kadangi dvi, tai viena lipa, kita laiko, ir jau aš žiūriu, kad jos ten tokius bokštus beveik stato, vieną kėdę ant kitos ir jau kažkur tai bando kažką pasiekti.

Tai, žinoma, tos priežiūros vaikams tikrai tikrai labai reikia, bet čia šiuo atveju iš Pagarbios Tėvystės filosofijos pusės aš tikrai labai palaikyčiau Liudą, nes kuo vaikai turi daugiau laisvės užlipti patys ant kėdės, atsisėsti patys prie staliuko arba prie kėdės, nueiti tada, kai jie nebenori valgyti. Tikrai tai padeda ugdyti savo savarankiškumą, tiesiog situacijos kontrolę tam tikrą. Ir, žinoma, nuo mažos kėdutės ir nukristi žemiau truputį.

Živilė. Taip, tai mes dabar tiesiog kompromisą radom, tą pačią vaikišką kėdutę tai mes sumažinom jos kojas ir jinai dabar yra labai žema, bet vis tiek tai yra ta pati maitinimo kėdutė. O tą satliuką su keturiom kėdutėm mes irgi turim, tiesiog esam patraukę, nes jisai ir tas kėdutes verčia, griauna ir kelis kartus atsitrenkė į kaktą, kampus tų kėdučių. Ir mes tiesiog prieš kelis čia mėnesius, (aišku, dabar jam yra metai ir penki mėnesiai beveik), tai gal kai buvo kokie metai ir mėnuo, mes jau bandėm ten sodint ir mes tiesiog jas supakavom.

Tai gal vėl reikės netrukus pabandyt, nes jau jis tikrai sąmoningesnis, tikrai daugiau visko supranta jis, net sakyčiau labai gerai viską supranta ir jisai labai gerai atsimena įvykių seką ir labai gerai supranta, kaip jau ir minėjau, ko negalima daryt ir labai gerai supranta, kaip reikia palaikyti tvarką namuose, kai kuriais atvejais. Tai manau, kad mes tikrai čia nesispyriosim, aš tiksliau, ir greičiau tą kėdutę vėl su staliuku išbandysiu.

Dovilė. Mhm. Vėjas jūsų ir yra toks iš tikrųjų labai labai aktyvus. Aš gerai pamenu, kai mes susipažinom, jis labai domėjosi rozetėmis ir laidais. Ar vis dar liko šita aistra? Ar pasikeitė jau jo domėjimosi objektai?

Liudas. Nepasikeitė, va šiandien kaip tik sulaužė kroviklį telefono. Traukė iš rozetės telefono įkroviklį ir nulaužė vieną kištuko tą tokį noselę.

Živilė. Bet taip pat jis labai dabar mėgsta dviračius. Ir visą vasarą mes, aišku, ir važiavom su dviračiais. Tik nors jis nemėgsta sėdėti automobilio kėdutėje ir visą laiką, nebent miegot reikia ir tada užmiega. O šiaip tikrai nemėgsta. Ir mes, aišku, kaip ir daug tėvų turbūt, planuojam ir planavom tas keliones pagal miegus, bet šią vasarą atsirado toksai jo didžiulis mėgavimasis sėdėjime galinėj dviračio kėdutėj. Ir kai tėtis jį vežioja, ir apskritai nesuvokiamas susidomėjimas dviračiais ir visom transporto priemonėmis. Jis niekada nepraleis skrendančio lėktuvo, sustos ką bedarytų, niekada nepraleis dviračio pro šalį eidamas, būtinai ateis pamalt, pamint tų pedalų, rankomis pasukinėt paspirtukų.

Ir tiesiog visiškai, aš, tarkim, netgi labai esu nustebus sakyčiau, nes tokių labai liberalių esu pažiūrų, kalbant apie lyčių vaidmenis ir stereotipus, ir man iki šiol buvo labai aiškus ir priimtinas tas požiūris, kad mes labai daug ką primetam vaikams. Kai būna jie berniukai, tai mes būtinai juos rengiam mėlynai ir duodam žaist mašinytėm, o mergaitės tai barbėm. Ir taip mes suformuojam stereotipiškus berniukus ir mergaites.

Žiūrėdama į savo vaiką aš esu visiškai sutrikus dėl to, kad aš niekada ir nesistengiau ir jo nerengiau nei mėlynais rūbais, o rožinių vengiau atvirkščiai. Netgi Liudo sesė parsiųsdavo tokių rožinių ir geltonų visokių marškinėlių ir.. Čia smulkmena, bet iliustruoja tokį bendrą mūsų požiūrį kažkaip nekišt jo į neveikiančio stereotipizuoto tokio berniuko poziciją. Ir netgi to viso nepaisant atmesto iš anksto berniukiškumo arba mergaitiškumo skiepijimo, jisai tiesiog yra labai labai linkęs į stereotipiškai berniukiškus dalykus: į techniką, į elektroniką, į dviračius, į automobilius, į lėktuvus – į viską, kas juda ir turi motorą.

Dovilė. Čia toks įdomus irgi dalykas tarp kitko. Pagarbi tėvystė labai daug kalba apie tokius vaikų polinkius ne per tą prizmę, kad tai yra berniukiškas ar mergaitiškas dalykas, nes vis dėl to susidomėjimo sritys, na, žinai, irgi kinta ir tikrai yra. Namie, pavyzdžiui, turiu dvi mergaites, kurios lygiai taip pat labai gerai rastų bendrą kalbą su Vėju, nes jos irgi labai labai domisi mašinytėmis, lėktuvais, motorais ir paspirtukais, bet tai yra labai gražus momentas, kuomet galima tą vaiko susidomėjimą išnaudoti jo mokymuisi.

Tai yra jeigu, kai vaikas rodo susidomėjimą tam tikru objektu, jis labai lengvai atsimena žodžius, išgirsta ir atsimena žodžius, kurie yra susiję su tuo objektu. Jis labai domisi, žiūri, suranda įvairiausias mažiausias detales, todėl kartais pamačius tokią vaiko aistrą kažkokiems objektams, labai yra rekomenduotina tėvams kaip tik duoti vaikui kuo daugiau informacijos, paveikslėlių ir visokių tokių dalykų, nes tai labai labai skatina vaiko ir kalbos raidą, ir suvokimo raidą, nes vaikui tai yra tiesiog natūraliai labai labai įdomu.

Tai va, čia toksai tiesiog irgi patarimas išnaudoti tą susidomėjimą ir naujiems žodžiams ir tikrai nevengti sudėtingų žodžių, nes kartais labai vėlgi tėvai nori, pavyzdžiui, kalbėti apie tą patį lėktuvą labai paprastais žodžiais ir vaikams tai yra neįdomu. Vaikams įdomu yra taip, kaip mes iš tikrųjų ir kalbame gyvenime. Jeigu lėktuvas turi motorą ir visokių kitokių, ir propelerį ir t.t. Galbūt vaikas dar nebus pasiruošęs pakartoti tų žodžių, bet jie bus jam tikrai labai įdomūs ir vėliau jis juos labai gerai prisimins. Tai va, išnaudokit šitą aistrą Vėjo.

Živilė. Gerai.

Dovilė. Šiaip prisipažinsiu, kad iš tiesų man labai labai patinka su Živile kalbėti apie Pagarbios Tėvystės filosofiją, nes jinai man dažnai užduota tokių klausimų, kad aš turiu arba labai gerai pagalvoti prieš atsakydama, arba iš tikrųjų nueiti ir dar pasiskaityti, kad atsakyčiau. Čia matyt jau toks turbūt, Živile, tavo žurnalistinė patirtis šitoje vietoje?

Živilė. O gal tiesiog toksai natūralus noras „skepsio“ visur turėti visais klausimais, nes mes, pavyzdžiui, apie tą Pagarbią Tėvystę tai vis dėlto yra ta mūsų dinamika, kad Liudas vis mane pataiso ir pamoko, ir sako, ar tikrai čia dabar reikėtų padėt Vėjui užsukt tą dėžutę, o juk jam reikia pačiam atrast. O aš jau tada būnu ta, kad ką čia dabar mes dvi valandas lauksim, kol jisai tą dėžutę užsuks, juk mum reikia eit. Čia koks nors labai primityvus pavyzdys, gal taip niekada ir nėra buvę, bet tokių, tokių, kažkokių tai panašių dalykų.

Arba, tarkim, nežinau, man gal kai aš skaičiau ir klausiau tų tinklalaidžių Janet Lansbury, man gal neaiškiausia buvo, kodėl reikia, tarkim, galvot apie vaiką vien tik tai kaip apie suaugusį. Turiu omenyje, tas situacijas, kur aš dabar tiksliai net neprisimenu, bet buvo lyg tai tokia mintis, kad maždaug „tu nelabai čia turi su juo žaisti kažkaip, nes tada tu lyg ir nusileidi iki kažkokio tokio klauno lygmens ir tu maždaug čia žaiskime, žaiskime ir tu įmituoji gyvūnų garsus ir tai nėra tikra”. Ir kažkaip mes su Liudu, atsimenu, kad šituo klausimu nebuvom radę bendro vardiklio, nes tada Liudas sakė, o tai kodėl reikia, kad žaislai kalbėtų, bet gal tu čia tiesiog pajuokavai, Liudai.

Dovilė. Liudai, tai juokavai ar nejuokavai?

Liudas. Aš nepamenu, kad būčiau taip sakęs, bet tasai aspektas, kad leisti vaikui savarankiškai žaisti ir tyrinėti aplinką man labai patiko toje filosofijoje Pagarbios Tėvystė. Nes tada tu tiesiog gali būti su juo vienoje erdvėje, užtikrinti saugumą, bet gali užsiimti ir savo reikalais kažkokiais, gali skaityti ar kažką parašyti, ar kažką pagaminti, kol vaikas savarankiškai žaidžia.

O Živilė visą laiką kažkaip tai pati stengiasi įsitraukti į žaidimą ir neleisti jam to self directed play turėti, o pati nurodo jam su kuo žaisti - štai čia dabar konstruojam traukinį, štai čia kalba žaislas su tavimi, štai knygutė – prašau vartyk, čia yra briedis, va, nešioja ragus.

Živilė. Ne, jisai pats dabar man rodo pirštu ir liepia pasakyti, koks čia yra gyvūnas, ir varto tą knygutę. Ir pagaliau, ačiū Dievui, atėjo knygų etapas į vaiko gyvenimą, nes iki šiol jisai jas tiktai drąskė, dabar, aišku, irgi čia nudrąskė vienos viršelį mums bekalbant, bet dabar bent jau atsiverčia, rodo tuos gyvūnus ir nori, kad pasakytum pavadinimus, tai nemanau, kad aš čia jį labai verčiu kažkaip žaisti su šita knygute. Bet man tiesiog nėra pasisekę leisti, kad jis maždaug ką nors veikia, o aš skaitau.

Aš nesu nė vieno puslapio taip gyvenime perskaičiusi, gal tai vėl susiję su tuo, kad su mama jis elgiasi kitaip, negu su visais. Ir aš jeigu ir būnu virtuvėje, tai jis ateina tiesiog prie kojų ir nori, kad užsikelčiau jį, ir nori viską žiūrėti, kaip aš darau. Tai man nelabai tas modelis veikia, kad maždaug vaikas kažką žaidžia pats, o aš veikiu savo dalykus. Aišku, kad aš leidžiu jam žaisti pačiam, bet jis labai labai dažnai atbėga ir užsilipa.

Liudas. Gal dėlto ir atbėga, ir užsilipa, kad nuo pat pradžių tu įsitraukdavai į tą žaidimą labai pati ir neleidai jam savarankiškai tyrinėti ir užsiimti savo reikalais. Ir jisai išmoko, kad visą laiką veiksme turi būti ir mama su juo.

Živilė. Nežinau, gal čia Dovilė pakomentuos, nes aš nesijaučiu tokia bloga mama, kaip tu mane apibūdini.

Dovilė. Oi, oi, oi… Čia dar iki blogų mamų tai.. Apskritai nėra, ar yra toks dalykas kaip bloga mama? Man atrodo, kad toks dalykas išvis neegzistuoja. Visos mes, mamos, esam labai geros, ir tėčiai taip pat. Bet čia iš tikųjų norėčiau pakomentuoti du dalykus. Tai vienas iš jų apie įsitraukimą į žaidimą su vaikais ir kitas apie leidimą daryti vaikams savarankiškai daug daug dalykų.

Tai jeigu kalbant ne apie žaidimą, bet apie tiesiog vat kaip Živilė pasakė, kartais negi čia lauksi dvi valandas, kol tu dabar ten tą koją į kojinę įkiši. Ir dažnai aš pati esu irgi tokia iš tų mamų, kurios mėgsta viską daryti greitai. Tai man tas patarimas Pagarbios Tėvystės irgi buvo pakankamai sudėtingas, kad daryti viską lėtai ir leisti vaikui maksimaliai viską padaryti pačiam. Bet čia aš pasidalinsiu tokia įžvalga, kurią pati sau naudoju ir kuri man labai labai gerai padeda. Tai yra, net nežinau dabar tiksliai kieno tai yra frazė, bet toks buvo pasakymas, kad „mama, kai tu už mane padarai, kai tu už mane užsuki, kai tu už mane pastatai, kai tu už mane koją į kojinę įkiši, tai vienintelis dalykas, ką tu parodai, tai yra, kad tu gali padaryti tai geriau negu aš“.

Ir kartais kai aš pradedu skubėti ir skubinti vaiką, aš labai prisimenu šitą posakį ir galvoju – ne, aš nenoriu parodyti, kad aš galiu geriau. Tai aš geriau tada susikaupiu tą kantrybę, kurios tiek, kiek aš jos turi,u ir palaukiu, kol vaikas padarys pats.

Živilė. Tai aš irgi stengiuosi taip daryti.

Dovilė. Gal kažkam šita frazė irgi bus priminimas.

Živilė. Dabar aš irgi apie tai dar dažniau galvosiu, bet man atrodo, aš irgi kartais galvoju dėl to, kad kartais būna taip, kad vaikas pats, pavyzdžiui, bando įdėti ten žuvelę į tokį žvejybos prūdą ir jam kažkaip tai neišeina, neišeina, ir tada jis ateina ir duoda man, ir maždaug – parodyk. Ir aš tada lyg ir noriu parodyti, bet galvoju „Na, palauk, palauk, bet tai gal tada ateityje, kai tu gausi skalbimo mašinos instukciją, tai tada galvosi, na, reikia nunešti žmonai ten ar vyrui, ar vaikui, gal jisai perskaitys, nes aš tai tingiu. O jeigu dabar aš leisiu tau pačiam, tai gal tau bus natūraliai užgimęs noras tiesiog pačiam perskaityti ir sužinoti, kaip veikia ta skalbimo instukcija”. Ir tada galvoji „Na, aš gal tau dar nepadėsiu”, bet tada galvoji „O siaube, tai dabar aš pasirodysiu kaip mama, kuri atsisako padėti vaikui, kai jisai to prašo”. Tai tokių sutrikimų irgi pasitaiko.

Liudas. Tai ne tik tai dar, kad parodai, kad aš vat už tave geriau kažką galiu padaryti, bet ir atimi iš vaiko atradimo pažinimo džiaugsmą, galimybę pačiam kažką tai padaryti ir dėl to nudžiugti. Ir čia, kaip ir Živilė pasakė, atimi norą paskui pačiam ieškoti sprendimo kažkokio.

Tai ateityje sudėtingoje situacijoje jisai suaugęs ar mokykloje turės kažkokį uždavinį, kurį reikės išspręsti, ar namuose, ar bet kur, ir jisai ką, visuomet ieškos kažkokio tai pagalbininko. Kaip ir tu sakei, ar vyro, ar žmonos, ar dar kažko tai, o neieškos pats kažkokios išeities, Tai manau čia tuos tokius tris aspektus reikėtų įvertinti, kai už vaiką kažką tai padarai, ką jisai jau pats gali padaryti.

Živilė. Taip, bet vis dėlto gal ir kitų situacijų yra, kuriose jisai galės pažinti ir patirs pažinimo džiaugsmą. Gal nėra taip, kad tu jau jį tikrai visiškai atimi, jeigu vieną kartą padedi jam įdėti žuvelę į popierinį prūdą.

Dovilė. Živile, čia labai labai geras pastebėjimas. Iš tikrųjų, kaip ir visur, bus ir yra balansas. Ir čia toks pats pirmas turbūt Pagarbios Tėvystės principas, tai yra ieškojimas balanso visame kame. Ir tikrai kartais galbūt reikia įdėti tą žuvelę į prūdą vieną kartą. O kartais reikia išbūti. Jeigu mes tikrai matom, kad vaikas pajėgus kažką padaryti, tai tiesiog išbūti tame smalsiai stebint, kaip jis deda savo pastangas, kaip galbūt jis pyksta, kad jam nepavyksta – pabūti šalia, palaikyti emociškai.

Tai turbūt nėra to vieno teisingo atsakymo, kad visada visada mes turime elgtis tik šitaip. Nes tikrai kartais būna, galbūt vaikas yra labiau pavargęs ir jam reikia daugiau mūsų pagalbos tą dieną. Bet tiesiog laikyti galvoje, kad jeigu mes padedam, tai padėti mažiau, kuo mažiau. Jeigu vaikas negeba nusiimti kojinytės, tai nebūtina paimti ir jos nuauti. Galbūt mes galim tik tai truputėlį atitraukti kojinės kraščiuką arba, sakysim, permauti ją per kulną, ir vaikas toliau jau pats pabaigs darbą. O kitą kartą jis jau mokės ją nusiimti visiškai. Tai visuomet laikytis tos tokios minimalios pagalbos principo. Kad jeigu padėti – tai padėti tik truputėlį ir dar palikti vaikui tą atradimo džiaugsmą, kaip sako Liudas, kad jis padarė pats.

O dar vienas dalykas, kurį norėjau pakomentuoti – irgi apie įsitraukimą į žaidimus. Vėlgi, čia tas toksai balansas, kurį reikėtų išlaikyti, tai yra tas, kad kartais tikrai norisi ir mums suaugusiems pažaisti ir kartais mums norisi paskaityti knygą gyvūnų balsais ir visiems nuo to yra labai smagu ir labai gera. Tai tas įsitraukimas į žaidimus nėra kažkoks blogis ir jis tikrai gali suteikti labai daug emocijų – labai gerų tiek jums, tiek vaikui. Tačiau tiktai prisiminti, kad tada, kada nėra būtina, tada, kada nereikia to daryti, kad palikti vaikui kuo daugiau erdvės žaisti pačiam. Ta va čia irgi tokie, nereikia kažkaip tai užsibrėžti tik juoda ir balta, bet prisiminti, kad kuo dažniau palikti vaikui erdvės.

Taigi va. Bet judame toliau ir aš dar turiu keletą klausimų, kurie mane labai labai labai domina. Ir vienas iš tų klausimų, kurio tiesiog negaliu susilaikyti nepaklaususi, tai yra apie Vėjo ir, Živile, tavo nerealios, visoje Lietuvoje jau žinomos, močiutės santykius. Ar tenka sulaukti iš močiutės kokių patarimų, kaip auklėti Vėją arba kaip auginti?

Živilė. Patarimų tai tenka, bet, man atrodo, šitoje patarimų šalyje to neišvengsi, kur visi labai moko vieni kitus, ypač apie tėvystę, jeigu yra skirtingais visiškai laikotarpiais auginti vaikai ir sutikę kitos teorijos ir praktikos.

Tai man atrodo, kad čia ir nuo žindymo pradžios laikų yra prasidėję nesusipratimai ir turbūt kas antra arba kas pirma mama Lietuvoje tą patvirtintų. Kaip jos mama sakė, kad „neturi tu pieno“ vartojo tokias frazes arba kitus visus dalykus, kurie, kaip jau mes dabar žinom, yra tiesiog moksliškai neteisingi. Tai ji, pavyzdžiui, kas man tikrai nepatinka, ką sako mano močiutė, kuriai yra 90 metų, bet niekas iš jos tarsi ir turėtų nesitikėti, kad jinai čia kažką labai inovatyvaus arba protingo pasakys.

Man labai labai baisu, kai mamos sako, ar močiutės sako „Neverk, berniukai neverkia“. Tai mano mama, vaiko močiutė to nesako, ir Liudo mama, kita vaiko močiutė to nesako. Aš labai labai labai tuo džiaugiuosi.

Bet štai mano močiutė, tai Vėjo promočiutė, taip sako, ir aš kelis kartus bandžiau lyg ir pasakyti, kad tu taip nesakyk, bet, aišku, ji sako „Tai jau tu manęs, vaikeli, nieko neišmokysi, man jau 90 metų“ – maždaug nieko čia iš manęs nesitikėk. Tai aš ir nesitikiu. Tiesiog aš norėčiau, kad vaikas galėtų verkti, ir mes niekada jo netildom, nesakom, „neverk, neverk“ arba nesakom „šššš“, nebent jau ten, nežinau, norim tiesiog užmigdyti, tada šušuojam.

Bet man norėtųsi, kad vaikas galėtų reikšti emocijas ir kad nebūtų toks sutrikęs vyrukas, kai pasieks kokią trečiąją gyvenimo dešimtį, kaip dažnai nutinka Lietuvoje vyrams. Jie nemoka reikšti emocijų, su jomis tvarkytis, turi, nori būti kažkokie kieti. Nesuprasi dėl ko, dėl tiesiog visuomenės įskiepytų nuostatų.

Dovilė. Taip, ir tai yra irgi vėl labai labai svarbi, kaip ir sakiau, viena iš Pagarbios Tėvystės „kojų“, tai yra ribos ir emocijų priėmimas. Ir iš tikrųjų tas suvokimas, kad visos vaiko emocijos yra priimtinos – mes visas jas galime priimti, išbūti jose ir leisti vaikui suprasti, kad bet kas, ką jis jaučia, yra jo dalis.

Man labai smagu girdėti, kad Liudas aktyviai domisi Vėjo auginimu ir prisijungia net ir prie mūsų viso šito pokalbio, nes įprastai seminaruose ar konsultacijose mano auditorija yra mamos. Ir kartais net jos pasitikslina, kaip vieną ar kitą teiginį perduoti tėčiui, kaip jį įtikinti, kad tai yra reikalinga ir yra naudinga vaikui. Ir vienas iš dažniausių, tai vis dėlto yra apie emocijas, nes dažnai tėčiai tiki, kad berniukai neverkia arba turi būti stiprūs, tvirti ir panašiai.

Liudai, kaip sumotyvuoti šiuolaikinius tėčius įsitraukti aktyviau į vaikų auginimą ir tiesiog į požiūrio keitimą?

Liudas. Man atrodo, kad geriausias motyvatorius yra tai, kad tu įsitraukdamas į vaiko auginimą, įsitraukdamas į bendravimą su juo kuo platesniais aspektais ir stengdamasis suprasti jį nuo pat pirmųjų dienų, tu paskui turėsi žmogų šalia savęs, kurį galėsi laikyti ne tik tai savo vaiku, bet ir savo draugu. Nes tu užmegsi ryšį, kuris leis jums kalbėtis apie viską ir nekils paskui kažkokių tai problemų ar temų tabu, ar dar kažko tai, kas tą bendravimą darytų kažkaip tai nevisavertį. Tai manau, kad labai svarbu yra taip motyvuoti save, kad tu auginiesi sau draugą, su kuriuo galėsi pats pasidalinti ir savo kažkokiais tai sunkumais ir savo rūpesčiais, ir sulaukti patarimo, kažkokio draugiško patarimo. O tas mane ir labiausiai turbūt motyvuoja, kad štai aš auginuosi sau draugą.

Dovilė. Labai toks gražus požiūris, nes iš tikrųjų šiandieną mūsų vaikai dar yra, pavyzdžiui Vėjas, jis dar yra visai tikrai mažas, bet turbūt nespėsim apsidairyti, čia pat mokykla, čia pat paauglystė ir jeigu tėtis sugebės būti tuo autoritetu, pas kurį galima grįžti, su kuriuo galima pasitarti, paklausti, tai nereikės tos informacijos ieškoti kažkur kitur – gatvėje ar pasiduoti kažkieno kito įtakai. Tai turbūt čia toks tas ryšys turbūt daug tokių pozityvių aspektų turi.

Liudas. Bet, na, aš manau, kad tik bendraudamas ir būdamas daug laiko su vaiku tu ir gali tą ryšį užmegzti. Nes jeigu su vaiku būni tik tai tiek, kad valandą prieš miegą jį nuprausi ar savaitgaliais tik tai nusivedi kažkur tai į kiną ar parką, na, tai gali ir nebūti pakankamai tam, kad sukurti artimą ryšį. Jeigu stengiesi su juo leisti kuo daugiau laiko, tai per tą laiko leidimą ir susikuria ryšys.

Ir iš tikrųjų, aš pirmuosius metus daug daugiau laiko leidau su juo negu dabar, kai jau jam eina antrieji, ir aš pradėjau dirbti ir dirbu didžiąją dalį darbo dienos. Aš pastebiu, kad jau jis leisdamas laiko daugiau su mama, su močiute nebesijaučia taip laisvai gal, ar taip artimai, kaip jausdavosi tuomet, kai mes būdavome nuolatos kartu. Ir dabar vėl reikia kažkiek laiko, kad jis įsijaukintų kažkaip tai tą ryšį ir priprastų vėl prie manęs, kai mes kažkiek laiko praleidžiam atskirai.

Živilė. Bet aš tai taip nematyčiau dramatiškai. Man tai atrodo, kad tas vaikas labai kažkaip tai vienodai prisirišęs prie tėčio ir prie mamos. Tik tai gal mamą kad kažkaip dažniau mato ir mama yra ta, kuri maitina ir dar vis maitina naktim ir jis miega su mumis. Tai kažkaip nežinau… Mama jam vistiek yra toks dažniau matomas ir kažkiek gal lengviau prieinamas žmogus. Bet kad ten, nežinau, aš ar galima pamatyti taip iš karto, kad vaikas labiau atpratęs ar ten… Nežinau, nežinau, aš nelabai matau to.

Liudas. Na, aš pastebiu.

Dovilė. Matyt, Liudui jaučiasi. Nes yra tame tokios kaip ir psichologinės irgi tiesos truputėlį. Nes vaikams, jie dar nejaučia tos labai laiko tekmės ir jiems tas buvimas kartu, ypač buvimas artimam kontakte, yra labai labai svarbus. Ir ypač tokiem mažiem vaikam. Ir kartais iš tikrųjų galima pajausti, kad, pavyzdžiui, jeigu tėtis daugiau laiko pabuvo darbe arba buvo kažkoks periodas, galbūt ar išvažiavo, ar mažiau buvo namuose, kartais, tarkim, tiesiog kalbu iš asmeninės patirties, nes kartais ir mano vyras patvirtina, kad sako – va, aš truputėlį mažiau buvau namuose, ir sako, jis lygiai taip pat kaip Liudas sako, aš jau truputį jaučiu, kad sako, mano santykis nėra tiek artimas. Matyt, tai kažkas tokiam emociniam lygmeny.

Liudas. Taip. Aš tik tai džiaugiuosi tuo, kad kai vėl mes susitinkam ir praleidžiam tarkim ten vakarą, dvi, tris valandas kartu arba savaitgalis, kai būna ir praleidi visą dieną kartu, tai tas ryšys – jis greitai atsigamina, ir mes vėl jaučiamės labai labai artimai ir taip pat kaip ir anksčiau. Bet vistiek tam reikia laiko ir nėra taip, kad praleidęs ten, tarkim, dvi dienas be vaiko, jį sutikęs jį tokį patį turėsi kaip ir praleidęs dvi dienas su juo kartu nuolatos. Tai jo, tas ryšys, jis nuolatos turi būti palaikomas ir nuolatos puoselėjamas tam, kad neateitų kažkoks momentas, kai tik tai pradeda silpnėti.

Dovilė. Būtent, tas ryšys ir turėtų būti iš tikrųjų puoselėjamas nuolatos, o ne, nes dažnai tėčiai, būna tokia nuostata, kad kai jau vaikas pradės žaisti su manim futbolą, tai mes tada jau ir užsiimsime. Tai iš tikrųjų gal neverta praleisti tų ankstyvųjų metų, kuomet ryšys tiek vaikui, tiek tėčiui gali tapti labai labai svarbus.

Liudas. Taip, taip. Čia turbūt tasai apie futbolą, bent jau aš tą pavyzdį tai Aušros Kurienės knygoj perskaičiau pirmąjį kartą, kai ji sako, kad yra toks tėčio ir vaiko bedravimo modelis, kai tėtis įsijungia jau vaikui gebant žaisti futbolą, bet tada pačiam tėčiui darosi labai sudėtinga žaisti tą futbolą su vaiku, nes vaikui nesiseka, jis tai nuolat verkia, jam tenais nepavyksta paspirti to kamuolio, jis griūna ir nebenori jo daugiau spirti, o tėtis, kuris nematęs bus vaiko viso to vystymosi ir augimo proceso pirmųjų metų, kuomet, na, aišku, kad ne kiekvieną užduotį vaikas padaro labai lengvai, jam bus labai sunku įsijungti į tą auginimą ten antraisiais ar trečiaisiais metais, kai jau bus galima spardyti kamuolį.

Ir kai neturi tos patirties, to atsparumo ir suvokimo, kas tas per mažasis futbolininkas kartu su tavim, tai nu labai sunku, aš manau. Nes ir man sunku yra, čia ir bet kokiuose santykiuose apskritai, kai tu susiduri su žmogum, kuris tavo supratimu kažkaip tai negeba padaryti to, kas tau atrodo, kad vat galėtų jau gebėti padaryti, tai sudėtinga su tokiu žmogum bendrauti. Ir jeigu tu nesiruoši tam bendravimui pamažėlę, pats nesipratini prie tokio bendravimo, tai natūralu, kad ir nebus malonumo iš to, kokio susitikimo futbolo aikštelėj ar dar kažkur tai.

Dovilė. Iš tiesų. Labai labai tiesa, Liudai. Tikiuosi, kad daug daug tėčių išgirs šitą podcast‘ą ir išgirs tavo žodžius.

Živilė. Bet taip pat tikėkimės, kad ir prisiminsim mes visi patys, kad dar vienas sunkumas, kuris tada iškyla, kai tu skiri visą laiką vaikui ir taip pat, kai tėtis atskirai ten, tarkim, arba kartu tėvai visą laiką skiria vaikui, tai atsiranda tada kitas iššūkis, tarpusavio tėvų ryšio nepametimo iššūkis, kurį irgi reikia kažkaip tai puoselėti. Apie tai Pagarbi Tėvystė, man atrodo, nekalba, bet apie tai irgi reikia galvoti.

Dovilė. Tam tikra prasme Pagarbi Tėvystė apie tai kalba, nes net ir pats pirmasis principas yra tas tėvystės balansas ir net ir Magda Gerber labai dažnai skatino mamas, tėčius neužmiršti savęs, neužmiršti mūsų kaip žmonių, kaip individų, kad mes turime ne tik tai santykį su vaiku, bet mes turime lygiai tokia pačia pagarba būti ir santykyje su savo antrąja puse ir su savimi. Ir kartais iš tikrųjų surasti balansą tuose poreikiuose, kad neužsiciklinti vien tik ant to, kad mes tenkinam vaiko poreikius, o pamirštam save.

Tai vat, labai labai gražus dalykas, kurį tu iškėlei čia, šitas klausimas. Ir jis yra iš tikrųjų be galo svarbus, nes labai dažnai mamos, tėčiai pamiršta, kad šalia to, jog jie yra tėvai, jie dar yra ir mylimieji. Tai irgi toks būtų palinkėjimas vat irgi to nepamiršti ir prisiminti, rasti laiko, ir kartais tikrai nieko vaikui neatsitiks, jeigu jis pabus vakarą su močiute, o tėvai po darbo išeis kažkur.

Živilė. Ir ryšys tikrai nesubyrės negrįžtamai.

Dovilė. Oi, tikrai ne. Netgi kaip tik gali būti, kad tas ryšys sustiprės, nes tėvai pailsės, grįš pas vaiką ir jie galės jam skirti tikrai labai kokybišką savo nedalomą dėmesį, vien dėl to, kad jie kažkur pasisėmė tos jiems reikalingos energijos. Tai tas irgi yra labai labai svarbu.

Ir jau visai visai pabaigai. Živile, Liudai, kaip manote, kuo reikėtų užbaigti šitą pokalbį, kokią pačią tokią svarbiausią žinutę galbūt iš savo patyrimų ar atradimų norėtumėte pasakyti tiems, kurie mūsų klausosi?

Liudas. Mano žinutė būtų tokia, kad auginti vaiką, ypač tada, kai sugebi surasti tą balansą ir sugebi surasti laiko ir sau, ir tarpusiavio santykiams, tai auginti vaiką tikrai nėra sudėtinga ir yra labai malonu.

Živilė. Tad auginkite kuo daugiau vaikų. Sako tėvai, kurie turite tik vieną. (juokiasi)

Bet iš tikrųjų, atsiprašau, kad pertraukiau, aš irgi turėsiu dar ką pasakyti. Tai gerai, tu galėsi mane irgi pertraukti. Man tai tikrai labai labai patinkantis Pagarbios Tėvystės principas yra toks – aš jį girdžiu ir kitur atsikartojant – ir tai yra vienas iš, kaip ir Dovilė sakė pradžioj, tokių esminių, kaip ten, kojų ar pagalių, ar kažkokių tai esminių, žodžiu, tokių ramsčių. Tai tas pripažinimas emocijų. Ir vaikui, jis juk pats kartais nesupranta, kas jam atsitinka, kai pradeda verkt. Susimušė, kai tiesiog pradeda verkt, nes kažko nori. Tai visąlaik jam pasakyt, suprantu, kad tau dabar sunku, suprantu, kad tu norėtum pasiekti šitą laidą, visi laidai ir mechanika. Suprantu, kad tu susitrenkei ir tau skauda, suprantu, kad dabar nori banano, bet vis dėlto pirma suvalgykim mėsos. Ir tas toks pripažinimas emocijų man atrodo yra labai labai svarbus emocinio intelekto pagrindas.

Mes dažnai dabar labai kalbam apie tai, kas mums trūksta dabartinei kartai – supratimo apie emocijas ir emocinio intelekto pagrindų. Man atrodo, kad pripažinimas vaiko emocijų nuo pat pradžių gali būti, nors aš nežinau, aišku, į ką tai išvirs ir koks bus tas mano vaikas, bet aš kažkaip labai labai tikiu ir kiekvieną kartą šituo principu labai labai vadovaujuosi. Ir tai daryti yra labai labai paprasta.

Tai padeda ir tau pačiam, nes tu tada turi iš karto kelią ir būdą, ką tau daryt, kai vaikas pravirko. Tai padeda pamiršti tokias alternatyvas, kaip balso kėlimas arba dar kažkokias baisesnes, kurių net nenoriu įvardint. Padeda pamiršt absoliučiai visokius nereikalingus pamokymus, o tiesiog tu žinai, kad yra štai toks variantas – pripažįstu vaiko emociją, ją įvardinu, pasakau ir tada jau keliaujam toliau. Ir, man atrodo, tas kelias tada būna toks gražus ir paprastas. Ir sklandesnis, kai vaikas paverkia ir nieko dėl to niekam neatsitinka.

Dovilė. Aš dar tik noriu labai papildyti, nes man labai kažkaip surezonavo, kad mes pripažįstam vaiko emocijas, bet taip pat labai svarbu mums pripažinti, mokytis kartu, pripažinti ir savo emocijas. Ir kartais iš tikrųjų pasakyti, pavyzdžiui, man liūdna, aš pavargau. Ir netgi vaikui kartais pasakyti, žinai, aš supykau. Ir tai yra kaip toks irgi pasidalijimas. Ir mes kažkaip su vyru irgi kalbėjom, kad vat – Pagarbi Tėvystė kartais ir mums padeda.

Tas požiūris, atrodo, lyg ir mokomės jo dėl vaikų, bet jis padeda ir mums kartais pasakyti. Tarkim, grįžtu iš darbo ir sakau, žinai, aš šiandien labai pavargau. Ir vietoj to, kad man vyras pradeda siūlyti visokias alternatyvas, ką aš dabar galėčiau daryti, kad aš čia pailsėčiau, jis prisėda šalia ir sako, aš girdžiu, tu pavargai. Ir taip gera gera pasidaro. Tai aš įsivaizduoju, kad taip turbūt jaučiasi ir mūsų vaikai, kai mes pripažįstam, kad iš tikrųjų tai yra, tu supykai ir tai yra viskas tvarkoj su tuo, aš tave girdžiu ir aš tave priimu.

Živilė. Turėkime tokią viltų, kad jie taip ir jaučiasi.

Dovilė. Man atrodo, kad jie taip ir jaučiasi. O dar leiskim Liudui pabaigti, kur ten mes jį nutraukėm.

Liudas. Tai jau kur nutraukėt, nebepamenu, tik tai norėčiau atkreipti dėmesį, kad nereikia persistengti su emocijų įvardijimu, nes kartais gali suklysti įvardindamas emocijas. Ir nebūtinai vaikas yra supykęs arba nusiminęs ir gali būti šiek tiek ir kitokioj jis emocinėj būsenoj. Tai paskui siūlau kažkaip tai labai arba taikliai stebėti tas emocijas ir tikrai būti tikiriems, kad būtent tokią jis emociją ar jausmą turi arba kažkaip tai abstrakčiai bandyti jas įvardinti kažkaip tai nesukonkretinant.

Dovilė. Visuomet geras būdas yra pasakyti – man atrodo, kad tu supykai. Arba – tu trepsi kojomis, ar tai reiškia, kad tu supykai? Tai ypatingai jau kai truputėlį vyresni vos vos vaikai, kai jie gali jau patys kažkiek komunikuoti. Tai tada galima visuomet tokį turėti „man atrodo“. Ir tai yra toks sąžiningas priėjimas prie to reikalo.

Liudas. Man atrodo, kad tai gal ir sąžininga.

Živilė. Man tai dar atrodo, nors gal jau dabar vėl nukrypsiu į lankas ir nebepasibaigs harmoningai šis podcast‘as, bet aš kažkaip, tarkim, norėjau gal net ir pasitiksilint. Mūsų vaikas, nors jam net nėra pusantrų metų, jis moka jau ištarti raidę R ir visą laiką sako „nėra“. Tai yra jo toks pagrindinis žodis, kai kažko nėra. Pavyzdžiui, jis ką nors paslėpia ir sako „nėra“ ir per dieną jis pasako tą dalyką kokius 500 kartų (mes apskaičiavom). Pavyzdžiui, eina šunelis, jis kažkur jau pasislėpia už šono ir sako „nėra“. Ir dabar tiesiog galbūt baigdama šį klausimą jau paneigsiu visas iki šiol įvardytas tiesas, bet ar tai nereiškia, kad mes jam tiesiog prikrovėme kažkokios neigiamos informacijos, nes jis pasaulį tarsi suvokia per neigimą sakydamas tą savo „nėra“. Ar vis dėlto ne?

Dovilė. Aš vis dėlto galvoju, kad kartais sunku tiem intelektualiem tėvam. Iš tikrųjų mes kartais, žinai, užsiimam galvojimu. Bet iš tiesų tai vaikas sako tai, ką jis mato. Jis mato pasaulį – buvo šunelis, nėra šunelio. Kai yra, jam gal atrodo savaime supratama. Šunelis buvo, nėra. Šitas pokytis, šitam jo raidos etape, šitas pokytis jam yra įdomus – dingo – nėra. Ir tokiu atveju tiesiog pritarti – taip, aš girdžiu, aš matau, šunelio nėra, užėjo už namo. Labai gera proga vėlgi pokalbiui tiesiog su vaiku – taip, aš matau, šunelis užėjo už namo kampo, šunelis palindo po mašina. Tiesiog pratęsti ir duoti daugiau informacijos apie šitą įvykį, kuris jau savaime vaikui yra įdomus.

Tai va, aš nemanau, kad čia būtų pasaulio pažinimas per neigimą. Aš manau, kad tai yra labiau tas etapas, kuomet suprantame, kad daiktai nebūtinai visada yra ir kad vyksta tas pokytis. Taigi va.

Tai ačiū jums labai. Linkiu gerų likusių atostogų, kad išlystų saulė ten pas jus Ispanijoje.

Živilė. Na, taip, neminėkim, kiek čia yra laipsnių ir neminėkim, kiek yra Lietuvoje šiuo metu ir koks laipsnių skirtumas, ir į kurios šalies pusę. Tiesiog neminėkim šių skaičių, nes bus graudu mums ir per daug linksma jums.

Dovilė. Taigi, labai labai labai dar kartą ačiū. Ir iki tol, kol jūs grįšit į Lietuvą ir pamatysite lietuvišką saulę, tai šitas podcast‘as irgi išvys dienos šviesą. Taigi, susitiksime kažkur kitur ir dėkoju. Gerų likusių jums atostogų!

Živilė. Ačiū!

Liudas. Prašom. (juokiasi)

Dovilė. Iki!

 

Taip pat klausykite:

001: Pažintis su Pagarbia Tėvyste

007.1: Sąmoningos tėvystės filosofija (Aware parenting). Pokalbis su Rūta Navicke

028: Ypatingas lietuviškos motinystės jausmas. Pokalbis su Egle Lukinaite-Vaičiurgiene

025: Ankstyvojo skaitymo svarba. Pokalbis su Žydre Dargužyte - Černiauske

008: Kalba, pasiekianti vaikus. Pokalbis su Igoriu Vasiliausku