Ar prisimenate, kaip mokėtės užsienio kalbos? O gal kaip tik dabar bandote išmokti dar kokią naują užsienio kalbą? Panašiai ir vaikai mokosi kalbos.
Paanalizuokime, kas vyksta šiame mokymosi procese:
- Ar pramokęs kelis žodžius iškart drįstate kurti sakinį ir mėginate susikalbėti?
- Gal jau viską suprantate, bet dar negalite pasakyti?
- Svarstote, gal reikėtų mokytis naudingomis frazėmis? O gal pradėti nuo daiktavardžių? O gal išmokti veiksmažodžių?
- Gal reikėtų pasižiūrėti filmą/ serialą/ filmuką ta kalba, kuria mokotės?
- Nieko nesuprantu, ką sako... Gal reikėtų klausyti dainų tekstus?
- O gal išmokti mintinai kasdien po 10 žodžių?
Labai normalūs ir įprasti dalykai, kai kalbame apie save ir savo naujos kalbos lavinimo įgūdžius. Jie labai logiški, pagrįsti ir praktiškai veikia, lavina mūsų smegenis ir padeda joms prisitaikyti kalbėjimui be akcento, „atmušam“ ausį, kai jau reikia suvokti skirtingus dialektus, kai jau po truputį įsidrąsiname naudoti žinomus žodžius, mėginame sudaryti sakinius, rodos, ir tų žodžių atsiranda vis daugiau ir daugiau, ir kalbėti ta užsienio kalba darosi vis lengviau ir lengiau.
Žinote, kur lenkiu? Lenkiu link vaikų. Perverskime visą situaciją kitaip: tarkime, kad kalbame apie vaikus, kurie sunkiau kalba, sunkiau mokosi kalbos, nenori kalbėti, viską supranta, tačiau negali pasakyti, iš pradžių kartojo kartojo, paskui ėmė ir nebesakė nieko... Taip, kaip dabar yra?
Kai kalbame apie suaugusį žmogų – viskas aišku, savaime suprantama situacija, reikia dar pasimokyti naujų žodžių, išmokti dar porą frazių, pažiūrėti į žodyną, daugiau praktikuotis... Be abejo, negaliu lyginti situacijų 100 proc. ir išvesti lygios paralelės jau vien todėl, kad suaugęs žmogus jau turi bent vienos kalbos stiprų suformuotą pagrindą, gali ieškoti atitikmenų, parodyti ženklu, veiksmu ar gestu.
Vaikui vienintėlis komunikacijos tiltas nekalbant yra „parodyti ženklu, veiksmu ar gestu“, todėl nereikėtų vengti DUBLIUOTI žodžio ir gesto.
Tai kaip gi vaikai mokosi kalbos? Dar kartą peržvelkite teiginius viršuje, galvodami apie savo sunkiau kalbantį vaiką. Aš pamėginsiu atsakyti, KODĖL to reikia ir KAIP su tuo tvarkytis.
Ar, pramokęs kelis žodžius, iškart drįstate kurti sakinį ir mėginti susikalbėti?
Visi galime jaustis nedrąsiai, nesaugiai, neužtikirintai vien todėl, kad kažkas verčia kažką daryti, o motyvacijos nėra. PASAKYK, PASAKYK, PAKARTOK, SAKYK, KO NESAKAI??? Ar motyvuoja? Vaikas tai sunertų rankas ant pilvo, arba apsisuktų ir dingtų į savo kambarį.
O jeigu... Einame į lauka! Ką ausimės, batus (parodome), ar ,,tapkes" (parodome)? Batus! Imk BATUS! Kas čia? (BATAI!). Taip, taip, „tapkės“ nelietuviškas žodis, bet jeigu vaikui sunku ir nedrąsu kalbėti, pasakyti „tapkė“ bus milijoną katų lengviau nei „šlepetė“. Su laiku išmoks ir „šlepetė“.
Gal jau viską suprantate, bet dar negalite pasakyti?
Šitą frazę „vaikas viską supranta, bet kažkodėl nenori kartoti“ girdžiu labai dažnai, kas yra, iš esmės, neblogai, reiškia, kalbos suvokimas veikia (dar patikrinu, aišku), problema bus žodyno neaktyvumas.
O kaip aktyvinti? Kalbėti! Užduokite daug klausimų, ypač apie tai, kas vaikui įdomu, ar tai žaislai, ar tai maistas, ar tai mašinos, kurias matote pro langą. Klauskite ir švelniai skatinkite vaiką NAUDOTIS tuo žodynu, kurį jis yra sukaupęs. Pvz. „Kieno čia mašina, tavo ar brolio?“, „Ką norėsi valgyti, bananą ar obuolį?“, „Nematau, kokia čia spalva, raudona ar žalia?“.
Svarstote, gal reikėtų mokytis frazėmis? O gal pradėti nuo daiktavardžių? O gal išmokti veiksmažodžių?
Vaikai mokosi kalbos ir pradeda kalbėti daiktavardžiais, nes taip labai patogu ir lengvai gaunamas atgalinis ryšys, pasiekiamas komunikacijos tikslas ir šiaip jau viskas aišku: Mašina! Sulčių! Sausainį! Ir pan.
Kai „pripildome“ daiktavardžių „stalčiuką“, imame veiksmažodžius ir būdvardžius. Palengva galime išgirsti ir „duok ledų“ arba „noriu kolos“ arba „supk dar“ ir pan. Frazės, kurios užkoduoja „motyvaciją“, norą gauti kažką, ko labai trokšti.
Gal reikėtų pasižiūrėti filmą/serialą/ filmuką ta kalba, kuria mokotės?
Suaugusiam – įmanomas, realus ir veikiantis dalykas. Vaikui – nerizikuočiau ankstyvame amžiuje. Suaugusio žmogaus smegenys susiformavusios, vaiko smegenys dar formuojasi. Jūs žinote, kad akmuo kietas/sunkus, o vaikui tai nauja.
Pirmiausia reikia susipažinti su tikru pasauliu. Ir tik paskui galime tobulinti kalbą, suvokimą apie gėrį ir blogį, ugdyti visas kitas kalbos funkcijas, jei reikia, naudodami dirbtinį šaltinį.
Daug efektyviau ir greičiau veikia gyvo žmogaus bendravimas gyva komunikacija, nes: 1. Matome, kaip kalba 2. Girdime, kaip kalba 3. Matome, kaip elgiasi 4. Galime skaityti emocijas iš veido mimikų. Kitaip tariant, vienu metu sitmuliuojame daugiau nei vieną smegenų sritį - tai skatina aktyviai susidaryti naujas neuronines jungtis. Kaip tik toks ir tikslas.
Nieko nesuprantu, ką sako... Gal reikėtų klausyti dainų tekstus?
Labai neblogas būdas vaikams ugdyti girdimąjį suvokimą, foneminę klausą, atmintį. Pabandykite patys susikaupti ir paklausyti bet kurios, gerai žinomos, angliškos dainos. Paskui pasižiūrėkite, koks tos dainos tekstas. Ar viską išgirdote teisingai?
Užsiėmimas vertas dėmesio, lavina smegenų veiklą, šiaip jau. Na, o vaikams „teksto tikrintoju“ turite būti Jūs – aiškiai artikuliuoti, pasakyti žodžius, kuriuos dainuoja. Leisti vaikui pačiam išgirsti tą tekstą dainoje, kurį Jūs sakote. Tada vėl dainuoti. Ir daug kartų kartoti.
O gal išmokti mintinai kasdien po 10 žodžių?
Iš esmės toks mokymasis mintinai, pavadinkime jį „kalimu“, aktyvuoja trumpalaikę atmintį. Šitą aktyvuojame vaikams, kai sakome „sakyk „mama"“, „sakyk „bananas“, „sakyk „pelėda“". Gal ir pasakys, gal ir išmoks trumpam, o gal paskui nebesakys, nes bus nebeįdomu, nes nebus tam žodžiui praktinio pritaikymo. Kokia iš to nauda? Niekinė.
Kas savaitę išmokti eilėraštį būtų kur kas naudingiau. Eilėraščiai aktyvuoja ilgalaikę atmintį, o iš eilėraščių galime mokytis frazių, žodžių, turtingos kalbos. Pradžioje, žinoma, rinkitės paprastus eilėraščius, su daug pasikartojančių žodžių: pvz. Tapu tapu tapu tapu, eina katinas be batų. MIAU! Paskui galėsit ir Donelaičio „Metus“ mokytis.
Daugiau patarimų, kaip mokyti mažuosius kalbos, galite rasti mano parengtame video „Kaip vaikui padėti pradėti kalbėti“.
Mane sutikti galite ir mano parengtuose seminaruose „Kūdikio kalbos raida (6-12 mėn.)“ bei „Vaiko kalbos raida (12-24 mėn.)“.
Su visa meile Jums,
Viktorija B.
Taip pat skaitykite: