Vaikų lytiškumo komfortas nuo gimimo, vaikų lytiškymas ir lytiškumo ugdymas. Sąvokos retai atsiduriančios tėvystės „būtina žinoti” sąraše. „O visai be reikalo“,- sako pašnekovė Akvilė Giniotaitė, nes vaiko santykis ir komfortas su savo natūraliu lytiškumu prasideda ne kažkada, o nuo pat gimimo.
Kaip tėvams atsikratyti nesmagumo jausmo ir nuo kada bei kaip apie tai kalbėtis su savo vaikais?
Dovilė. Šiandien jaučiuosi lyg būčiau gavusi raktą nuo paslaptingo kambario. Mes šiandien kalbamės apie vaikų lytiškumą. Taip, taip tai tikrai tinklalaidė tėvams, ir nemažų vaikų tėveliai, neatidėkite jos klausymo iki kol vaikui sueis keturioliką metų. Nes kalbėsimės apie lytiškumą būtent ankstyvajame amžiuje.
O kad man šitoje įdomioje temoje būtų šiek tiek drąsiau, kartu su manimi šiandien tikrų tikriausia vaikų lytiškumo advokatė Akvilė Giniotaitė. Akvilė yra Vilniaus universiteto doktorantė su specializacija lytiškumo srityje. Viešosios įstaigos įvairovės ir edukacijos namai komandos narė, o taip pat apie įvairius lytiškumo aspektus ji labai nuotaikingai kalba savo Facebook grupėjė „Ne kopūstų vaikai“ bei tinklalaidėje „Savaime nesuprantama“. Akivaizdu, kad Akvilei vaikų lytiškumo komfortas - tai tema, kuri jai nėra nei uždrausta, nei paslaptinga. Taigi, labas, Akvile.
Akvilė. Labas, labas.
Dovilė. Kaip tau ta tema vis dėlto? Tu sakei – nei uždrausta, nei paslaptinga.
Akvilė. Nei uždrausta, nei paslaptinga, bet kartais pati sau uždraudžiu ja kalbėti, nes jau matau, kad žmoniems truputį yra per daug. Tai pradininkams lytiškumo temos iš karto galiu pasakyti, kad jeigu atrodys, kad yra per daug, tai yra visiškai natūrali reakcija. Čia yra toks nuoseklus procesas, kaip prisijaukinti šitą temą, o kai prisijaukini, tai tada pasaulis tampa daug linksmesnis ir išradingesnis.
Dovilė. Taip, šita tema man tikrai tikrai labai labai įdomi. Ir, Akvile, tai jeigu mes nelaukiam, kol vaikai patys pradės klausinėti apie tai, iš kur vaikai atsiranda ir apie savo lytiškumą, tai kada gi pradėti juos su juo pažindinti ir iš tikrųjų kada jie pradeda pažindintis, nes man atrodo, kad kai vaikai gimsta, tai jiems ar nosis, ar jų lytiniai organai – tai yra visiškai vienodi turbūt, ne pagal svarbumą.
Akvilė. Taip. Vienodo svarbumo arba vienodo nesvarbumo. Ne, tai jie yra be galo svarbūs jiems, ir pats vaikų lytiškumo ugdymas, mums atrodo, kad mes kažkaip tai sąmoningai galime pasirinkti, kada pradėti. Tačiau ar mes sąmoningai į tą einame, ar nesąmoningai, vis tiek bet kuriuo atveju kažkokius kodus savo vaikui siunčiame nuo pat gimimo.
Tai kai vaikutis gimsta, ten yra toks gi inkubacinis periodas, kai jie iš viso nesupranta, kad jie yra atskiri individai, jie iš pradžių galvoja, man tai pačiai nesuvokia mano smegenys, kaip jie galvoja, kad aš esu tiesiog kosmoso dalis ir neturiu savo ribų, bet man tai yra taip gražu. Ir kai ta fazė, jie iš jos išeidinėja, jie pradeda suprasti truputį ir skausmą, ir tokį dalyką kaip prisilietimas, suprasti, kad čia yra mano kūnas, jau čia yra kažkokio kito žmogaus kūnas. Ir kartu atpažinti kažkokias sensorikas, tai mums, žinoma, atrodo, kad tas vaikutis ten tik guli, bando verstis, krykštauja, o iš tikrųjų tai jie visai kitoj dimensijoj, pojūčių dimensijoj.
Ir kai mes su jais kalbame, žiūrime jiems į akis, prausiame, visaip guguojam su jais, kalbam apie jų kūną, apie jų odą, apie šilumą, apie šaltį, tai iš tikrųjų mes jau vykdom, darom tą vaikų lytiškumo ugdymą, nes padedam jiems susipažinti jiems su savo kūnu.
O lytiškumo esmė ir yra aš ir mano kūnas bei kaip aš prichologiškai, emociškai savo kūne jaučiuosi. Nes nuo viso šito to tokio pagrindo turėjimo, kuris jau pačioj ankstyviausioj kūdikystėj formuojasi, mes nuo to galim atsispirdami jau eiti į santykius ir su šeimos nariais, ir su draugais, ir su mylimaisiais. Tai kaip ir sakant tas mūsų įsivaizdavimas, kad šeimą kuriame jau kažkaip subrendę – ištikro tai ne, mes jau pradedame kurti gulėdami lovytėje.
Dovilė. Besikeisdami sauskelnes.
Akvilė. Taip, taip, taip! Tai yra už tai labai svarbu kaip mes ar lygiavertiškai apie tas ausytes, nosytes ir lytinius organus šnekame. Daugumai tėvų taip jie nepastebimai, ir aš manau, nes ir aš pati galbūt kartais kitaip elgiuosi negu man atrodo. Kalbam čia tavo rankytė, čia tavo nosytė ir, ir, ir…
Dovilė. O čia – ten…
Akvilė. O čia ten, būtent arba kažkokių prigalvojame kodų. Pavyzdžiui, mano šeimoj aš čia besigilindama į lytiškumo temas sakau mamai: „Mama, kaip suprasti? Mano šeimoj lytinių organų pavadinimai buvo pelėda ir pempė. Pelėda moters vulva, o pempė – vyro varpa.“ Ir man iki šiol šitie paukščių pavadinimai pirmiausiai yra lytinis organas. Taip ir mano, pavyzdžiui, krikšto dukra, aš vienu metu supratau, nes ir jai tas buvo įvedinėjama, kad jinai nežinojo, kad pelėda yra ir paukštis. Įsivaizduojat?
Dovilė. Tiesą sakant, aš prisimenu, vieną kartą buvau tokioje nepatogioje situacijoje. Buvau svečiuose ir buvo nedidelis berniukas ir jisai valgė sūrį stovėdamas. Ir taip tokiais mažais, mažais kasniukais ir tada taip sakau: „Kaip įdomiai tu valgai sūrį, kaip pelytė“. Ir staiga matau – stoja tokia nejauki tyla, ir tada to berniuko tėtis sako: „Žinai, pas mus pelytė yra „ten““. Ir aš atsimenu kaip ir aš pasijutau labai labai nepatogiai, nes kažkaip tikrai nejauki situacija gavosi. Kur, atrodo, mes kalbam apie visiškai kažkokį gyvūnėlį ir sūrį, o staiga tai turi visiškai kitą reikšmę.
Akvilė. Taip. Tai ir parodo, kad tarsi sakoma, kad iki dviejų metų kažkur, kol vaikai dar tokiam savo nelabai gebančiam komunikuoti pasaulyje yra, tai nieko tokio vadinti pelytėmis, peliukais, urveliais ir t.t. Galime, jei tėvai jaučiasi patogiai, patogiau tame, bet vis tik aš manau, kad čia reikia derinti ir savo patogumą ir tą tiesiog galbūt netgi sveiku protu galėčiau pavadinti, jog vaikai privalo pažinoti, ypatingai nuo dviejų metų jau jie privalo žinoti tikruosius pavadinimus, medicininius pavadinimus, juos galima, žinoma, mažybinti, mes sakom rankytė, nosytė, tai galima sakyti ir vulvytė, varputė.
Tai reikalinga ne tik, kad išvengtume keistų socialinių situacijų, ne tik, kad prusintume savo vaiką, ne tik, kad neuždėtume to gėdos štampo, nes jeigu mes kažkaip, visas kūnas yra vadinamas tinkamais pavadinimais, tiksliais, tinkamais pavadinimais, o štai ta vieta jau nebe, tai akivaizdu, jau net užpakalį kiti žmonės femizuoja, pavadina kažkokiu burtažodžiu. Tai tada, žinoma, vaikas bandydamas suprasti pasaulį, galvoja mhm nu čia su ta vieta kažkas negerai, nes slepiam pavadinimą, ir nuo tada ir pradeda formuotis tas gėdos, stigmatizacijos, nejaukumo jausmas.
Po to jie, augindami savo vaikus, irgi labai sunkiai per tai perlipa. Arba pati didžiausia žmonių prasmė kodėl būtina, ne pati didžiausia, vienodai svarbi prasmė, kodėl reikia įvardinti lytinių organų pavadinimus tam, kad vaikai gebėtų iškomunikuoti, jeigu kažkas su jais ne taip vyksta, jeigu skauda, jeigu kažkas kažkur (deja, bet pasaulis yra liūdnas) liečia ar prašo parodyti darželyje, suaugę ar kiti vaikai, bet vaikas nenori – jie negebės iškomunikuot, nes, tarkim, ateina pas auklėtoją ir sako apie pelytę kažką pasakoja, tai jinai – taip, pelytė gyvena kur nors ten, ir vaikas lieka beginklis.
Dovilė. Iš tikrųjų, manau, tai labai aktuali tema, nes kartais šita tema, mano galva, kalbama šiek tiek per mažai, nes vis dėlto pasaulio sveikatos organizacijos statistika yra (prie šito pokalbio specialiai netgi pasižiūrėjau ir jinai mane tikrai pašiurpino) pasirodo, Europoje kas penktas vaikas vienaip ar kitaip patiria seksualinę prievartą arba seksualinį išnaudojimą ir daugiau negu 80% tokių atvejų yra siejama su įvykiais, ta prasme tai neateina kažkokie žmonės iš niekur ir taip padaro vaikams, tai yra siejama su žmonėmis iš artimos aplinkos. Tai kai kažkas tokio nutinka, iš tikrųjų jeigu vaikas, kaip tu sakai, kalba apie pelytes ir pelėdas, tai labai sunku suvokti, kad tai kažkas visgi vyksta su vaiku.
Akvilė. Taip. Ir ne tik vaikas gali negebėti iškomunikuoti to, tačiau ir jau tokiam mažam amžiui gi vaikai supranta, kad čia yra kažkas ne taip, tema, apie kurią mes nešnekam, tai galbūt aš ir pasiliksiu. Ir dar, žinoma, jei tokiais atvejais sako tu tik niekam nesakyk, nesipasakok, čia mūsų paslaptis. Taip nutinka, jog vaikas lieka neapsaugotas. Prie visų geriausių norų niekas, žinoma, nenori palikti vaiko neapsaugoto.
Dovilė. Taip. O kas dar galėtų padėtį būtent apsisaugoti nuo to seksualinio kažkokio išnaudojimo? Kaip vis dėl to vaikam papasakoti, kad tos kūno vietos yra jų, kad tai jų nuosavybė?
Akvilė. Taip, taip, kad tai privačios kūno dalys. Tai yra labai paprasta iš tikrųjų, nuosekliai karts nuo karto prausiantis, vis keičiantis sauskelnes, jau nuo pačių mažiausių kūdikystės dienų tą kartoti ir vis prisiminti, na, nes kartojimas yra mokslų motina arba tėvas. Tai va, ypatingai kai jau išeina į visuomenę, susitinka su kitais žmonėmis, čia jau netgi dėl to bendrojo mokymo būti socialiu, ne tik dėl saugumo, bet ir to taisyklių paisymo, kad privačios kūno dalys, privačios kūno vietos, kurios yra slepiamos po apatiniais drabuželiais, mergaičių atveju – po maudymosi kostiumėliais, tarkim, taip gal lengviau jiems pasakyti, yra tik tavo ir tik tu gali jas paliesti, į jas žiūrėti ir tik tu gali nuspresti kada, kur ir kam jas rodyti. Na tokie paprasti dalykai.
Ir tik tėvai arba gydytojai gali tikrinti sveikatos ar higienos sumetimais. Tai va, yra ta paprasčiausia žinutė, jog tai yra tavo privačios kūno vietos, jos yra labai nuostabios, jos yra vertingos, tu turi jas saugoti – ir viskas. Aš manau, tai yra ganėtinai paprasta, tiesiog reikia išdrįsti pradėti tą kalbėti, ir vaikui bus tiesiog savaime suprantama, kad tai mano privati vieta.
Dovilė. Ir jeigu mes, pavyzdžiui, matom vaiką, kuris dviejų metų ima tyrinėti savo lytinius organus, tai kokia visgi turėtų būti ta mūsų reakcija? Nes aš jau tikrai jaučiuosi pasidomėjusi šia tema šiek tiek ir, sakysim, ir kažkada tai matau savo dviejų su puse metų mergaitę, kuri apžiūrinėja savo vulvą, ir man taip staiga kyla kalusimas, kaip aš vis dėlto turėčiau sureaguoti, nes mes, tėvai, mokomės, kaip mes sureaguosim, nes tai nėra taip natūralu.
Nuo tų pelėdų ir pelyčių pereiti staiga prie vulvos yra toks takelis nemenkas.
Akvilė. Labai teisingai tu sakai, jog mums tėvams patiems reikia to lytiškumo ugdymo. Aš vadinu tai lytiniu raštingumu. Iš tikrųjų taip ir yra, jog, kaip matom, vaikutis nuo pačių mažiausių dienų jau tą lytinį raštingumą kažkiek formuojasi apie savo kūną, apie santykius su kitais žmonėmis. Ir būdami suaugę, atrodo, jau mes viską žinom apie tą lytiškumą, jau čia ir vaikų turim.
Dovilė. Taip.
Akvilė. O iš tikrųjų tai ne. Mums reikia nuolatos tą raumenį lytiškumo treniruoti, kad ta tema nebūtų nejauki. Ir greičiausiai vienintelis patarimas yra tas, kad pradėti su vaikais kalbėtis apie tą lytiškumą, vardinti tikraisiais vardais, ne pempė, ne pelytė, o vulva. Aš neabejoju, kad tau ir pačiai su metais yra vis lengviau.
Dovilė. Taip, iš tikųjų mes irgi, kai pradėjom vadinti, namuose mūsų mergaitės vadina, ta prasme, žino, kad yra vulva ir taip jos ją vadina, tai yra jų žodis. Bet, aišku, matau, kad krapštinėja vulvą ir tada irgi ta tokia reakcija, visuomet sakau, kad ten turi liesti tik švelniai, švariom rankytėm. Bet, aišku, visada yra toksai truputėlį mmm jausmas, taip lyg reikia sąmoningai pasakyti.
Akvilė. Aha, na, ta prasme, tai nėra visiškai natūralu, kaip sakykim reikia nusikirpti nagučius, o visiškai jau įprasta, viskas aišku. Aš gal dar pridurčiau prie to, kad, pavyzdžiui, pamačius, kad vaikas kiša ranką į kelnes nusiraminti, jeigu ten išsigąsta, susijaudina, nes tai yra jų nusiraminimo būdas, mums reikėtų neseksualizuoti to, kad jie liečia savo vulvą ar savo varpą, savo penį, o vietoj to tiesiog žvelgti į tai kaip į vaiko nusiraminimą, nusiraminimo metodą.
Ir tai yra visiškai įprasta, didžioji dalis vaikų taip daro. Jie išauga, dažniausiai apie penkerių metų laikotarpį jie to nebedaro. Bet ką mes turime sakyt – kad tai yra irgi privati veikla, tai yra privatus organas, privati tavo kūno vieta ir to verčiau prie svetimų žmonių nedaryk, tik saugiausioj aplinkoj arba viena pati iš viso arba vienas pats sau su savim.
Dovilė. Akvile, dabar pasitikslinsiu, tu kalbi apie vaikų masturbaciją. Terminologiškai tai turbūt taip vadinama.
Akvilė. Taip, iš tikrųjų aš vis galvoju galbūt yra kitas terminas tam, kad mums visiems palengvintų akistatą su lytiniais organais ir su masturbacija. Tai kalbu ir apie masturbaciją, ir apie tą tiesiog lietinėjimąsi.
Dovilė. Čia, aišku, dabar tėvai turbūt tvirtai įsikimba į kėdes, nes aš vėlgi pasitikslinau prieš šitą pokalbį, tai pasirodo, nuo dvejų, trejų metų natūralu, kad vaikai pradeda daryti kažkokius judesius, pavadinkim tai panašius į masturbaciją, kurie siejami labiau ne kiek su malonumu, kaip tu sakai, kiek labiau su nusiraminimu, su savęs tyrinėjimu. Ir jie tai gali pradėti daryti kartais, pavyzdžiui, ir viešoje vietoje arba darželyje. Ir čia labai svarbu vis dėlto ta reakcija, kokios jie susilaukia.
Akvilė. Taip, teisingai. Tarkim, su berniukais yra kur kas lengviau atkreipti dėmesį į tą jų kūno kūniškumą. Aš turiu du sūnus, vienam dar keturi mėnesiai, tai aš dar nieko nepastebiu, bet mano beveik dviejų metų sūneliui prausiantis būna ir sukietėja varputė, ir tai yra visiškai normalu.
Aš atsimenu, mano viena pažįstama, kuri irgi turi sūnų ir jinai yra kineziterapeutė, jinai turi tarsi medicininį išsilavinimą ir sako: ir jam kietėja varpa, ir kaip aš šito nežinojau. Jai buvo toks šokas, reikėjo perlipti per save. Bet tai yra visiškai įprasta ir mūsų reakcija yra gyvybiškai svarbi jų negėdos jausmo formavimui.
Mes negalime vaiko gėdinti, negalime savo to seksualizavimo užkrauti ant savo vaiko galvos, nes jie nieko seksualaus neveikia.
Jie tiesiog… čia netgi kažkoks instinktyvus turbūt yra poelgis. Tai yra kritiškai svarbu priminti, jog tai yra privatu, kad tai reikia daryti vienai pačiai, vienam pačiam, kad tai yra neskirta kitų akims ir viskas. Prašom.
Dovilė. Ir tiek žinių. O kaip, pavyzdžiui, elgtis darželio auklėtojoms, jeigu ten grupėje vaikas taip pradeda daryti? Jam pasiūlyti nueiti kažkur tai kitur? Nes vakar kaip tik išėjo šita kalba su viena mama, ir sako: kai darželyje vaikai taip daro, jiems sako, kur tavo rankytės? Ir aš sakau: kaip tai kur, taigi čia rankytės. Na, koks klausimas, toks ir atsakymas.
Akvilė. Taip, pelėdą glosto.
Dovilė. Jo, jo, tai man kažkaip pasirodė toksai retorinis klausimas, kuris, aišku, vaikų galvose jau tikriausiai turi tą saryšį, loginį mąstymą, kad kur tavo rankytės, kažką darai blogai, reikia nustot. Tai kaip ten vis dėlto tuose darželiuose?
Akvilė. Tai, manau, kaip ir su visom kitom temom namie, taip ir darželyje. Galbūt darželiuose gali įsivesti savo kažkokias taisykles, pasitarę kolektyve, tačiau vis tiek išlieka ta pagrindinė taisyklė, kad negalima vaiko gėdinti ir menkinti jo dėl to, kas yra visai natūralu.
Dovilė. Jo, turbūt čia ta pati svarbiausia žinutė, kad nesureaguoti į tai maždaug kažkaip taip: ooo, ką tu čia darai, šitaip negalima arba ir vėl tu čia šitaip! Tai priimam tai, kad taip yra natūralu, vaikai tai daro visiškai natūraliai ir tame nėra jokios seksualinės prasmės, kokią mes jau suteikiam šitam veiksmui. Ir, tiesą pasakius, aš gana vėlai susilaukiau vaikų ir pragyvenau nemažai metų ir, tik pradėjusi domėtis, aš sužinojau, kad tai yra natūralu. Aš niekada apie tai nežinojau, kad vaikai tai daro.
Akvilė. Aš irgi. Ir kas kartą, kai išgirstu, kad kieno nors vaikas tai daro, galvoju yes, tai yra tiesa!
Dovilė. Tai yra tiesa, taip. Gerai, bet grįžtam dar vis dėlto prie kūno. Ir vaikai domisi savo kūnų, bet maniškės vieną kartą, vyrui besimaudant, jos atėjo ir sako: o, tėčio vulva. Aha sakau: ne, pas tėtį nėra vulva, pas tėtį yra varpa. Ir ta prasme tai praėjo taip tarp kitko, nes nelabai čia taip ir įdomu. Tai vis dėlto kaip va tokiu atveju elgtis? Mano mergaitėm yra du su puse metų, ar jos dar gali pamatyti tėtį, mamą be drabužių, ar tai jau yra tabu, ar tėtis gali prausti mergaites?
Akvilė. Aš kiek jau skaitau šiomis temomis, tai netgi ir lytiškumo ugdymo vykdytojų bendruomenėj nėra bendro nusistatymo kaip turėtų būtų. Vieni sako: žinoma, kad gali ir reikia kuo daugiau to atvirumo šeimoje, kiti sako, jog (ir aš tam pritariu), kad tiesiog žiūrėkit savo bendro intereso ir patogumo ir savęs niekaip neprievartaukite šioje temoje ir, jeigu yra nejauku būti prie vaiko apsinuoginus, nejauku sulaukti tų visų klausimų nukreiptų į savo kūną, tai to ir nedarykit, nes vaikas tą jaus, tai netgi nei jums, nei vaikui nėra gerai.
Tačiau pačia savo esme tame nėra nieko blogo. Nes tai viso labo yra mūsų kūnai, ir vaikui suteikiate daugiau pažinimo. Ir vis tiek ateina tas metas, kai nuo penkių metų vaikai ypatingai jau daug apie tai žino, supranta ir pasikalba su draugais. Taip penki metai yra žiauriai mažai, bet realybė yra tokia.
Dovilė. Žiauriai mažai.
Akvilė. Taip. Jie išeina į kiemą, žaidimų aištelę, laiptinėje, darželyje, šiaip gimtadienio šventėje randa būdų pasišnekėt, nes kiekviena šeima skirtingai auklėja ir kiekvienos šeimos vaikai turi papasakot skirtingų dalykų. Tame nėra nieko blogo.
Vėlgi, išlaikant tą pagarbumo visą momentą, nes mums labai svarbu, kadangi tai yra intymi sritis, kurią jie vėliau nusineša į savo pirmąsias lytiškąsias patirtis su partneriais, su mylimaisiais, po to jau kuriant šeimą – yra labai svarbu tą pagarbos momentą ir savo lyčiai ir svetimo žmogaus, ar tai mamos ar brolio, sesers ar senelių lyčiai ugdyti, jog tai yra vieta, kurią tu saugai ir kito žmogaus vietą tu irgi saugai.
Jeigu žmogus sako ,,ne“, tai jokių lietinėjimų, jokių... Bet kaip ir su visu kūnu, tiesa nėra nei varpa, nei vulva kažkuo skirtinga nuo ausies ar rankos. Jeigu man nepatinka, kaip kažkas čia tampo ausį, tai prašau netampyti – ir visi gerbia. Tai va, o tėtis dukras maudyti tikrai gali.
Dovilė. Bet žinai man kažkaip labai keista, pavyzdžiui, galvodama apie šitą klausimą, aš kažkaip pagalvojau, kad niekas nekelia klausimų, kad dešimtmetį berniuką maudo mama, kažkaip niekam nekyla klausimų, bet va, jeigu dešimtmetę mergaitę maudo tėtis… Kur mes čia ateinam, į kažkokius stereotipus jau?
Akvilė. Taip, aš įsivaizduoju, čia yra dar viena lytiškumo tema. Galbūt tai šiek tiek yra susiję, jei pedofiliją dažniausiai siejame su vyrais. Gali būti dėl to. Kitas dalykas, jog mes vyrus labai suvulgariname. Ir tą vyro seksualinį potraukį mes kur kas labiau išreiškiam, jis yra labiau išreikštas nei moters seksualinis potraukis. Ir man yra skaudu.
Man taip nuoširdžiai gaila vyrų, kad mes taip su jais darome, taip sugyvuliname juos, o jie iš tikrųjų yra tėčiai. Tiesiog manau jau čia reikia pasiūlyti žmonėms atsimerkti, nes tai yra tėtis. Man tėčių yra gaila šitoj situacijoj, nes iš jų yra atimami jų vaikai.
Dovilė. Ir, man atrodo, čia turbūt labai svarbu ir kaip pats tėtis į tai žiūri. Jeigu jis prausia mergaites ir jaučiasi dėl to labai nepatogiai, tai čia viena dalis, bet jeigu tai yra visiškai natūralus procesas paimti nuprausti vaikus, tai tada vėl jau kita istorijos dalis. Tai čia kaip visada yra balansas, kad mes patys tame jaustumėmės gerai.
Akvilė. Taip, žinoma. Ir šiaip apie dešimtus metus, jau net anksčiau kur kas, vaikai pradeda gėdytis, jie pradeda norėti inkstinktyviai slėpti savo kūną kartu, na, žinoma, tai yra mūsų visuomenės štampai ant vaiko. Va mergaitės netgi neturėdamos krūtų, jos jau pradeda slėpti, joms yra nejauku, nes žino, kad moteris, moteriškos lyties žmonės nerodo krūtų. Ir nesvarbu, kad jos jų neturi, bet yra nejauku.
Tai jeigu dukrai yra nejauku, tai, žinoma, negalima jos versti. Ir lygiai taip pat mamai su sūnumi. Taip reikia žiūrėti savo šeimos poreikius, savo šeimos situaciją ir nėra vieno greičiausiai recepto – turime atrasti savo patogų būdą.
Dovilė. Kaip ir visur to vieno recepto nėra. O jeigu, pavyzdžiui, maži vaikai paprašo tėvų parodyti, pavyzdžiui, paprašo mamos parodyk krūtinę, kas ten po liemenėle. Tai čia turbūt vėl grįžtam prie to, jeigu mamai yra patogu, tai ima ir parodo, kas po liemenėle, nes tai yra tiesiog kūno dalis.
Akvilė. Būtent, būtent, o jeigu neparodo? Bet ir parodant, ir neparodant, manau, nereikia vien padaryti to parodymo, nes mes galime sakyti taip aš noriu gyventi visuomenėje, kur nėra tabu, kur nėra stigmų, kur viskas yra normalu. Vis tik būkim realistais.
Dovilė. Išeinam iš namų durų.
Akvilė. Taip, būtent. Ir parodant ir neparodant reikia su vaiku pakalbėti, kas čia dabar vyksta, kad aš tau parodau, tačiau tai nereiškia, jog tai yra įprastas žmonių elgesys. Vis tik tai yra mūsų privačios kūno vietos, kurių niekas neprivalo niekam rodyti ar net ir prašant mes turim teisę pasakyti ,,ne“ ir čia jau atsiranda trijų žingsnių taisyklė.
Čia iš vis kritiškai svarbu ir apie lytiškumą šnekant ir šiaip apie asmens kūno ribas ir psichologines ribas. Trijų žingsnių taisyklė yra kai mokome savo vaiką pasakyti „man nepatinka“, „prašau liautis“, antras – atsitraukti, jeigu žmogus nesustoja, ir trečias – pasakyti patikimam suaugusiam, kas nutiko, ir nesvarbu, ar tai tavo darželio draugas, ar tavo brolis, ar tavo seneliai. Na, žodžiu, bet kas – kaimynai šitaip kažką daro su tavimi, kas tau yra nejauku – reikia pasakyti, kad man nepatika, prašau nustoti, atsitraukti, jeigu nenustoja, nepagarbiai su tavim elgiasi. Ir trečias būtinai pasisakyti tam, kad mes galėtumeme tave apsaugoti.
Dovilė. Aha, ištikrųjų labai svarbi taisyklė. Ir aš kartais galvoju dabar, ar mes patys kartais jos visai taip žaismingai nepažeidinėjame namuose kaip, pavyzdžiui, sakom: „Oi, šitą močiutę tu ten ar teta matei labai labai senai, na, pabučiuok močiutę, na, kaip tu dabar nepabučiuoji močiutės?“ Ar mes čia taip tikrai kažkaip laikomės triejų žingsnių taisyklės?
Akvilė. Nesilaikome. Deja, deja, bet nesilaikome. Aš atsimenu tos siaubūnus dar iki dabar įsirėžusius, kai man reikia bučiuoti teta Nijolę, nei man malonu, nei aš pažįstu jos.
Dovilė. Ir dar jos kažkaip visąlaik turėdavo kokį nors keistą kvapą ane?
Akvilė. Taip, ir dar arba ūsus kokius arba labai šlapias lūpas, ir tam vaikui nei patinka, nei ką. Ir mes daugiausiai gyvenom tokiom muštro sąlygom su savo vaikais. Mes to nebedarome, tačiau jo, tai yra visiška trijų žingsnių kategorijos situacija, kai mes nebegerbiame vaiko kūno, vaiko autonomijos ir vaiko apsisprendimo teisės. Mes galim nebent pasiūlyti.
Dovilė. Jeigu sako ne, tai ne. Jeigu tu nori, gali pabučiuoti, o jeigu nenori? Ir šitoj vietoj atsitraukti ištikrųjų.
Akvilė. Žinoma ir nesijausti gėdingai prieš visas tetas ir dėdes, jog mes čia kažkaip neauklėjame savo vaiko būti maloniais. Jie neprivalo būti malonus, jeigu jie to nenori.
Dovilė. Čia labai svarbi žinutė, kad jeigu jie to nenori, jie neprivalo daryti tam tikrų dalykų. Kartais tikrai jau kalbant apie vyresnį amžių, apie pauglystę ir t.t. – jeigu to vaiko kūno autonomija nebuvo gerbiama ir jam nebuvo užakcentuoja, kad ,,ne“ yra ,,ne“, ne tai, kad tas ,,ne“ yra šiaip sau tarp kitko, tai po to yra ir sunkiau tą ,,ne“ išlaikyti tokį tvirtą. Ir suprasti kito žmogaus ,,ne“.
Akvilė. Taip ir čia ypatingoje grėsmės situacijoje, man ta grėsmė… Gal nesinorėtų tokio stipraus žodžio vartoti. Bet joje atsiduria ypatingai mergaitės, nes mes mergaičių vertę dažnai užantspausduojam per malonumo suteikimą kitiems.
Per drabužius, aš pati, atsimenu, būdavau užversta komplimentais kaip tu gražiai atrodai, kokia tavo suknytė, kokie tavo plaukučiai, kasytės ir t.t.
Ir mes pradedame taip įsidiegti sau, kad mmm, į mane malonu žiūrėti, tai yra gerai, ir augant kuo daugiau į mane malonu žiūrėti, tuo yra geriau. Kaip su tavim malonu yra bendrauti, kokia gera tu šeimininkė. Kai tu štai visiems kuri vis tą pastovų malonumą – ir tas irgi persikelia į imtymią sferą, kai mes nebežinome, jog mes negalime teikti malonumo, jei mes to nenorime.
Ir tada čia atsiranda negebėjimas pasakyti ,,ne“ nejaukiuose situacijose, ir ypatingai paauglėms tai yra būdinga. Dabar nesenai klausiau tokios moters tyrimo, kuri keletą metų su įvairaus amžiaus paauglėmis šnekėjosi ir joms čia yra, man taip yra liūdna, kad taip vyksta, bet aš suprantu ir netgi aš iš savo paauglystės atpažįstų tuos tokius kodus, jos yra kur kas lengviau pasakyti ,,taip“ negu ,,ne“. Nes nežino kaip pasakyti ,,ne“. Nesijaučia jaukiai, bijo nuvilti, bijo įskaudinti, bijo būti kažkokia nemaloni, atžagari, ir tai yra skaudu, kad jos taip turi elgtis. O vaikinai, žinoma, viso to nesupranta, nes jie visai kitoj realybėje gyvena. Nes jie nebuvo taip auginami.
Dovilė. Na, mes čia palietėm visą atskiros tinkalaidės vertą temą – tai yra apie asmenines ribas ir kaip mes, tėvai, kartais nedemonstruojam vaikams jog „ne“ yra „ne“. Kartais ir pasakyti, pavyzdui, aš nenoriu, kad tu man liptum ant galvos ir ta asmeninė riba, kur aš galiu pasakyti tokį dalyką savo vaikui ir vaikas tada mokosi, kad ir jisai gyvenime, kai bus užaugęs, gali pasakyti „ne“. Tai čia tokia turbūt labai labai daug dar atspalvių turinti tema.
Akvilė. Taip, ir aš dar apie kutenimą… Tu prieš laidą kitam kontekste kalbėjai apie kutenimą vaiko ir kai vaikas pradeda klykti ne, ne ir vis tiek žvengia ir mes žvengiam ir toliau kutenam. Tai čia irgi žiauriai svarbu paiimti ir nustoti, kai jie sako „ne“. Nes mes ugdom jų įgūdžį.
Dovilė. Taip, iš tikrųjų tas kutenimas, atrodo, oi, gi mes čia žaidžiam, taigi mes čia niurkome, taigi čia gėris vyksta. Ir iš tikrųjų būtent kutenimo metu netgi fiziologiškai vaikai kartais net negali pasakyti to „ne“, jie tiesiog pradeda truputėtį bėgti ar dar kažką, nevisada normaliai tai pasako. Ir tai yra tas laikas nustoti. Tai mhm, va čia irgi tos asmeninės ribos.
Bet čia mes dabar kalbame apie tas tokias suaugusio-vaiko santykį, bet ateina toks amžius, kai prasideda žaidimai tarp vaikų, pavyzdžiui, gydytojai – pasibučiuokime, ir panašūs. Irgi ne taip senai stebėjaus savo mergaitėms atsisveikinant su kiemo draugu, ir jinai priėjo ir jį pabučiavo. Ir taip stoviu ir galvoju – mhm, mhm, tai ką čia dabar daryti visoj šitoj situacijoj? Ta prasme, tai jau vyksta? Mergaitei du su puse metų, tam berniukui irgi du su puse metų. Tai aš jau taip ruošiuosi moraliai, kad kažkada bus tas toksai momentas, kad visi mes žaidėm daktarais vaikystėje vienaip ar kitaip. Ir ką, kaip pasiruošti tėvams šitoms situacijoms, kai reaguoti – kada galima, kada negalima? Koks tavo patarimas?
Akvilė. Tai realiai, jeigu mes apie viską, ką iki dabar šnekėjom, jeigu mes tai vykdome, tai mes iš dalies tam ruošiamės. Tačiau iš tų patarimų, ką man teko skaityti, kas yra siūloma daryti, tai niekada nepulti ant tų karštųjų. Po to karštai nereaguoti, nereaguoti neigiamai, nepulti gėdinti, nepulti kažkokių traumų jiems sukurti.
Taip, o tiesiog pasikalbėti. Apie tai, ką jie ten žaidė, kodėl jie taip žaidė. Kad jie kartu ir sąmoningumą išsiugdytų ir kartu paanalizuoti, kad tos visos privačios kūno vietos, jos ir liks privačios. Taip grįžtam prie to paties. Ir jeigu tavęs prašo, kad tu neprivalai, kad tu neturi teisės savo draugų stumti į tokį žaidimą, jeigu jie nenori. Tačiau iš esmės viskas gerai, jog tu esi smalsi ar smalsus. Labai gerai. Ir jeigu tu turi klausimų, gali paklausti ir manęs.
Dovilė. Čia vat vėlgi ta tokia kita tema. Čia jau turbūt apie truputėlį dar ir vyresnius vaikus, kad kai jie turi klausimų, kad jie ateitų pas tėvus.
Akvilė. Jeigu mes nepradedam va tokiam mažam amžiuj, tai vis mažesnė tikimybė, kad jie pas mus ir ateis.
Dovilė. Ok. Tai vėlgi, jeigu ateina su kokiu nors tokiu klausimu, tai geriausia būtų nepadaryti didelių akių ir nesakyti „iš kur, kas čia tave primokė tų tokių dalykų“ ir taip toliau. Nes čia irgi „iš kur tu čia sužinojai šitą“ ir taip toliau.
Akvilė. Aha. Man tai labai patinka, kad tokioje situacijoje, kai tave vaikas užklumpa netikėtai, nes jie visada mus užklumpa netikėtai. Ir dažniausiai, kadangi mes esame tokie patys, sakyčiau sugadinti tos visos gėdos štampo, tai man patinka tas metodas, jog tu klausi, bandydama laimėti sau laiko – „o ką tu žinai apie tą temą?“, „kodėl tau įdomu?“. Ir tada tu išsiaiškini, ką vaikas jau žino, kokiam kontekste tai girdėjo.
Ir tada lengviau kažkaip pafigūruoti savo atsakymą. Ir jeigu netgi ir nekyla joks atsakymas, tada galima tiesiog sakyti „aš dabar nežinau, aš pasidomėsiu, bet pažadu, šiandien arba rytoj būtinai sugrįžti“. Ir net ten iki savaitės atidėti, nes jie tikrai ras tada geresnių šaltinių.
Dovilė. Ok, o tie geresni šaltiniai nebūtinai mums patinka.
Akvilė. Ne, ne.
Dovilė. Ok, o dabar tiesiog grįžtam prie tokios temos – berniukai ir mergaitės. Pavyzdžiui, mano mergaitės yra labai tokios nemergaitiškos. Kažkaip keistai skamba. Jos žaidžia su mašinėlėmis, jos karstosi tvoromis.
Akvilė. Ai, aš žinau, kas yra – jūsų vaikai. Vaikiški vaikai.
Dovilė. Ai, tikrai jo. Tikriausiai. Pavyzdžiui, kai mano mergaitės žaidžia su mašinėlėmis, tai taip kažkaip net ir viešai pasakius, tai yra visai cool. Nu, jos tiesiog domisi mašinėlėmis. Bet jeigu aš turėčiau berniuką, o tu augini berniukus. Ir, pavyzdžiui, berniukas ateitų ir sakytų „mama, aš noriu nešioti sijoną, suknelę. O kodėl mergaitės gali, o aš negaliu? Rožinę?“. Ir ką tu tada darai?
Akvilė. Čia yra labai sunki iš tikrųjų situacija. Nes, kol mažyčiai vaikai, aš įsivaizduoju, kad tėvams gerai. Prašo, žaidimas, karnavalas, eik į darželį, nes ten visi apytiksliai tokie dar, iki kokių trijų keturių metų vaikai net ir vieni kitų negėdina dėl to dalyko. Apie trečius-ketvirtus metus sugazuoja vaiko lytinė tapatybė, ir didžioji dalis vaikų pradeda tapatintis, suprasti, kad aš esu berniukas, aš esu mergaitė. Yra netgi, kad „aš nesu žmogus, aš esu mergaitė. Aš nesu žmogus, aš esu berniukas.“
Ir jie žiūri, kas yra berniukai, kas yra mergaitės, ir elgiasi tik pagal tai lyčiai priskirtas normas ir reikalavimus. Tai ties tuo amžium jau gali prasidėti „kaip tu čia atrodai“ – darželiuose arba kieme – „Kaip tu čia apsirengei mergaitišką sijoną arba ten berniukišką kažkokį tai atributą?“ Ir tada vaikai gali labai įsiskaudinti, grįžti namo ir labai užsiverti nuo šitos situacijos. Ir tada labai kaip tik pasinerti į tą priešingą visą. Ir neturiu vieno atsakymo.
Čia yra tikrai labai skaudi ir nelengva situacija, kai tu nori savo vaikui leisti realizuotis, reikštis. Bet turbūt reikia įvertinti tai, kur jisai eina, su kokiais žmonėm susiduria. Jeigu ką paruošti, pakalbėti, jog čia dažniausiai žmonės galvoja, kad čia tik mergaitėms skirtas dalykas, ir tu neišsigąsk, jeigu tau sakys, kad čia tik mergaitiškas. Visai ne, čia yra nesąmonė, čia tarkim, na, ir sugalvoti, kaip tu nori paaiškinti savo vaikui, nes tu žinai, kaip tavo vaikas mąsto.
Ir kartu greičiausiai reiktų pašnekėti su auklėtojomis, auklėtojais, kad paruošti. Kad žinau, kad tai nėra įprasta, jeigu tai nėra įprasta. Galbūt tai yra įprasta jūsų aplinkoje. Paruošti, kad „prašau, pasaugokit mano vaiką nuo galimų neigiamų kometarų“. Bet daug tėvų nedrįsta ir sako „ai, gal ne“. Nes tiesiog saugo savo vaiką, ir aš suprantu, kad saugo savo vaiką nuo to pasaulio, kuriame taisyklės yra griežtesnės negu kelėjimo taisyklės, greičiausiai.
Dovilė. Ištikrųjų aš galvoju va čia tūrbūt viena vieta, kur berniukai tūrbūt tokioj prastesnėje situacijoje negu mergaitės. Nes ištikrųjų, pavyzdžiui, tie mergaitiški drabužiai yra labai gražūs ir tie sijonai yra labai įdomu. Ir kartais berniukui gali natūraliai kilti, iš emės kai pagalvoji, Akvile, taigi jis yra sijonas yra medžiagos gabalas, bet kiek jisai savyje turi informacijos, kiek jisai neša informacijos.
Akvilė. Ir taip, tarkim vaikas džiaugsmingai ant sparnų išeina su kažkokiu mergaitišku atributu į darželį ir pūkšt – ar kitas vaikas, ar auklėtoja pasako kažką ar pakomentuoja: „Taigi čia mergaitiška, kaip tu taip?“ , ir viskas, visam gyvenimui jis po to galbūt per kažkokias psichoterapijas gali atsikapstyti, kad ooo, tikrai buvo tas momentas, bet realiai visam gyvenimui gali būti, kad dėl to ir labai vengs ekspermentuoti su ne savo lyčiai priskirtais pomėgiais, profesijomis.
Dovilė. Netgi savybėmis…
Akvilė. Savybėmis, taip, būti jautriu, būti dėmesingu ir t.t. Taip, tai yra menas ir ne vieno atsitikimo menas, ką su savo vaiku reikia daryti ir dėl to patartina padėti dekonstruoti aplink esantį pasaulį, kalbėtis apie matomas reklamas, apie fimukus, apie kokius personažus vaikas mato.
Man, pavyzdžiui, atrodo žiauriai svarbu, kad kalbėtumėmis apie tai kokius tėčius ir mamas filmukuose ir filmuose vaikas mato. Nes dažniausiai moteris būna tik mamos rolėje, mamos, tiksliau moters, visas indentitetas filmuke būna mama. O tėčio visoks ten įvairiausias, o jeigu būna tėtis labai dažnai taip stereotipiškai toks visiškai sofos bulvė, kaip Houmeris Simpsonas vaizduojami, kurie nieko nesigaudo, tų vaikų nesupranta, vardus pamiršta ir t.t. Ir jeigu įsigiliname apie tai, ką mūsų vaikai dažniausiai gauna, tai tokius vaizdinius tėčio ir mamos ir gauna, ir poto mums nesuprantama, taigi mes taip neauklėjom.
Dovilė. Mhm, ir mes dar pamirštame, kad ir aplinka auklėja.
Akvilė. Taip ir mes, aišku, to neišvengsim, to stereotipizavimo – ir jų mąstysenos, ir savo ir t.t. Bet ką galim padėti – išugdyti tą poreikį analizuoti aplinką ir tai, kas mane formuoja ir kas daro man įtaką tam, kad vaikas turėtų tokius stipresnius įgudžius atpažinti savo tikrąjį aš, tai kas man šitoje situacijoje patinka, kas aš esu, o ne man užmesti tie visi kodai.
Dovilė. Nes aš esu sutikusi tokį tyrimą irgi apie vaikus, kaip vaikai mąsto, kad, tarkim, jeigu yra kažkokia tai profesija, kuri pagal nutylėjimą yra labiau vyriška arba labiau moteriška, tarkim, gaisrininkai, ir jeigu gaisrininkų komandoje ten tarp 30 vyrų yra viena moteris, tai vaikai, jeigu mes to neužakcentuojame, jie nėra linkę to pamatyti.
Vėlgi kartais atrodo, kad jeigu mes apie tuos lyčių stereotipus nekalbame, tai mes lyg ir formuojame vaikui tą tokį, kad viskas yra okay. Nėra tų lyčių stereotipų, bet iš tiesų yra atvirkščiai. Mes turėtumem, va kaip ir tu sakai, aptarti, kad ,,žiūrėk, yra moteris, jinai yra gaisrininkė, yra ten vyras, jisai yra darželio auklėtojas“, nors tai nėra tiek labai įprasta, bet tiesiog netgi atkreipti jų dėmesį vaikų, kad tai yra, kad tai egzistuoja, ir tu pažiūrėk, va, čia tau yra gyvas pavyzdys šito dalyko. Tai jeigu mes to neužakcentuojam, jie kartais tai tiesiog praleidžia pro akis, nes priešingos informacijos yra tiesiog daug daugiau.
Akvilė. Taip, visiškai teisingai ir, manau, tai yra būdinga ne tik vaikams. Mums greičiausiai.
Dovilė. Greičiausiai ne ką mes toliau su tuo lytiniu švietimu ir nukeliavę. Ištikrųjų tai dabar pats laikas, kartu su vaikais viso to mokytis ir jau visai keliaujant prie pabaigos, tokia tikrai tema kurios mes neišanalizuosim, bet vis dėlto mes negalim niekur pasislėpti. Mūsų vaikai matys ir homoseksualius santykius, ir translytinius dalykus. Vėlgi kaip apie tai kalbėti, bet ar apie tai kalbėti, kaip mums patiems pasiruošti, kad natūraliai apie tai kalbėti?
Prisipažinsiu – ir aš, pavyzdžiui, pamačius homoseksualią porą kartais tikrai atkreipiu dėmesį, kad tai nėra taip įprastą, ne tai kad aš tai turėčiau kažkokį tai priešiškumą tam, bet tiesiog tai nėra taip įprastą ir, aišku, kalbėtis su vaikais vėlgi yra toks truputėlį hmmm tokia situacija.
Akvilė. Taip, neturim to raumens.
Dovilė. Raumens nėra?
Akvilė. Nėra. Nėra raumens, taip čia jau galim įmesti kitą terminą – įvairovės kompetenciją. Mes augam labai tokioj vienmatiškoj visuomenėj, na, aišku, su išimtim, yra žmonių, kurie buvo, pavyzdžiui, mano partneris – jisai yra iš Švedijos iš Geteborgo miesto ir jo kieme gal buvo penkioliką tautybių.
Dovilė. Tai jam yra įprasta.
Akvilė. Jis, pamačius juodaodį žmogų, jam visiškai nėra to smalsumo jausmo. Oooo, kaip įdomu, kažkas kad ne tai, kad blogai, bet smalsu. Nes mes esam smalsios. Tai vat, jis tiesiog tą įvairovės kompetenciją šiuo aspektu visiškai turi išsivystęs. Tai ką mes su savo vaikais galim padaryti, tai galim netgi jiems prisipažinti tokį dalyką, kad mano laikais apie tas temas buvo visai nešnekama ir būdavo toks negeras dalykas, kad būdavo slepiama, kad yra tokie visokie žmonės, kurie myli vieni kitus nepaisant lyties ar odos spalvos ar beleko.
Ir aš ne iki galo žinau, kaip apie tai šnekėti, bet mes galim kartu mokytis. Aš manau, tai irgi yra labai gražu tiesiog tada įgalinti savo vaiką padėti netgi tėvams nulaužti tas temas, jeigu, tarkim, vaikai ateina ir paklausia: „O kaip čia yra?“. O jeigu norit, vertėtų nelaukti vaikų klausymo, tiesiog kartu po truputį pristatytį tą realybę. Galima pasieškoti kažkokių filmukų, nes tikrai yra daug prikurta arba pamačius kažkokiam filme, tik, aišku, nelietuviškos galbūt kūrybos, bet užsieni,o arba kažkokių knygučių pasieškoti. Lietuvoje sunkiau jų galima rasti, bet galima rasti net ir Lietuvoj. Dabar jos yra visos uždraustos.
Dovilė. Taip girdėjau, girdėjau, kad kažkaip dingsta tos knygutės ir galvoji, tai buvo kažkokia priemonė pradėti tą kalbą, na, tiesiog padėti pradėti tą kalbą, tai dabar ir tą uždraudė. Na, kažkaip taip ir mes čia XXI amžiuje esame ane? Priminkite man, kur mes čia gyvenam.
Akvilė. Bet tai, pavyzdžiui, galima sakyti, kad o, šiandien Suomijoj priėmė tokį įstatymą, kur vienos lyties poros gali susituokti. Ir va tokią pasauli aktualiją aptarti. Ir vaikas sako „kaip čia suprasti“ ar dar kas. Na, ir tiesiog pasianudoti aplinkos siunčiamais tokiais pagalbos virvėmis, kad o, čiupk už virvės ir tiesiog kalbėk su vaiku.
Galima sakyti, žinai ką, aš šiandien noriu va prie vakarienės stalo pašnekėti apie tokį dalyką – ir viskas. Ir tai irgi vėlgi nėra įprasta, bet aš noriu, kad tu žiotum, kad tau nebūtų kaip man kad buvo. Ir viskas. Na, tokia labai.. aš nieko geriau negaliu pasiūlyti, negu tiesiog atvirom kortom kalbėtis.
O vaikų reakcijos tai būna geriausios. Man čia pasakojo vieni pažįstami, kaip važiavo tėtis su dukra į ,,Pride“ eitynes šį birželį. Ir pasakojo jai apie priėmimą, apie įvairią visuomenę, apie žmogaus teises, apie tai, kad meilė yra meilė. Ir jinai klausosi klausosi, jai šeši metai ant nosies klausosi, klausosi, klausosi ir tada sako „tėti, o kodėl iš vienų debesų lyja, o iš kitų ne?“
Dovilė. Tai yra vienodo svarbumo klausimai. Jo, čia labai gražus pavyzdys. Iš tikrųjų, nes mane tikrai stebina tie dalykai, kad vaikam daugelis tų dalykų jie yra tiesiog. Na, mes čia prisikuriam kažkokių tai lygių, lygmenų, uždengimų, dar kažkokių tai raktų ir kitų visokių dalykų. O jiems tai yra tiesiog gyvenimiškos temos.
Tai lygiai tokios pačios svarbios, kaip kodėl iš vienų lyja, o iš kitų nelyja debesų. Ir turbūt labai tas tavo patarimas, tas toksai kalbėtis ir prisipažinti, kad ir mes ne viską žinom, nereikia būti tais tokiais ekspertais prieš vaikus. Ir galim eiti kartu ir pasidomėti. Nes turbūt tas kalbėjimasis yra svarbus tuo aspektu, kad jeigu mes nekalbėsim, kaip tu ir sakei, tikrai ras kas papasakos.
Ir tada, jeigu mes uždarysime tas duris, kad galėtų su bet kokia informacija ateiti pas mus ir pasitikslinti, tiesiog galvojant apie tokį truputėlį vyresnį amžių, tikrai galim to pasigailėti. Tai turbūt tada, kol dar vaikai yra labai labai smalsūs ir atviri, tiesiog imti apie tai ir pakalbėti. Ir aš dabar tavęs beklausydama pagalvojau, pavyzdžiui mano mergaitės – jos nėra matę juodaodžio žmogaus iš arti. Oh my god. Tai kokioj mes čia terpėj?
Akvilė. Taip, tai aš dėl to paprašiau, kad iš Švedijos mums atsiųstų lėlę, juodaodę lėlę. Kad vaikas bent tokiu būdu tą įvairovę savo namie matytų.
Dovilė. Wow, aš turiu kažką su tuo klausimu tada daryti. Nes tikrai atėjo tokia mintis, kad tikrai mes gyvendami Lietuvoje, mes nesusiduriam su tiek daug įvairovės, kaip, tarkim, jeigu gyventumėm kokiam Londone, tai būtų visiškai kita situacija. O čia.. taip, taip!
Akvilė. Taip, ir kalbant apie seksualinę orientaciją ir translytiškumą. Tai aš manau, kad mes tokiu būdu ne tik vaikui padedam įsigyti tą įvairovės kompetenciją ir turėti tą natūralumo priėjimo tašką, jeigu susiduria su tokiom situacijom patys savo gyvenimuose. Su klasiokais ar taip toliau. Bet kartu juk mes nežinome, ar mūsų vaikai nėra homoseksualūs, biseksualūs – mes to nežinome.
Ir jeigu mes šnekėsime apie tai natūraliai, tai yra tiesiog labai natūrali žmogaus būsena, nes taip ir yra. Tai yra net nekvesciouojamas dalykas, psichologų, psichiatrų bendruomenės jau daugelį dešimtmečių yra pripažinusios, kad buvo neteisios iki tol. Ir tai yra legalu būti tokiu žmogumi, nes mes tokiais gimstame.
Tai vaikai labai anksti pradeda jausti, jog jiems patinka berniukai arba mergaitės. Aš pirmą savo įsimylėjimą pajutau pradinėse klasėse. Kiti vaikai dar darželyje pajunta pirmąsias simpatijas. Tai jie žinodami, kad su homoseksualumu yra kažkas ne taip, jie pradeda skliaustis į save ir galvoti, kad iš manęs visuomenė kažko ne to tikisi ir aš kažką čia negerai darau.
Aišku, galbūt tai nevyksta sąmoningas galvojimas, bet jau vyksta tas gėdinimosi ir savęs baudimo procesas prasideda. Ir skaitant homoseksualių, translyčių asmenų memuarus, kaip jie jau dabar jaučiasi sėkmingi žmonės suaugę ir tada pradeda advokatauti šioje temoje. Tai jie labai tokius ankstyvus prisiminimus pasakoja. Kaip, tarkim, vienos translytės moters toks prisiminimas, kaip jinai žiūri. Jinai buvo berniukas vaikystėje, ir jiai žiūri į mamos džiūstančius skalbinius ir ten yra suknelės. Ir jinai taip nori jas apsivilkt ir jinai žino, kad negali, nes visi bus liūdni ir ją baus. Ir čia yra kažkas, kas yra žiauriai nuodėminga. Ir jai, aišku, trunka belekiek metų, kad jinai kažkaip iš to išeitų, to gėdos jausmo. Bet jai buvo kažkur šeši metai tuo metu, kai jinai žiūrėjo į tas sukneles ir bijojo jau.
Dovilė. Jau jautė tą tokį spaudimą iš visuomenės?
Akvilė. Taip, taip.
Dovilė. Taigi jeigu vis dėlto tai jau taip užbaigiant mūsų pokalbį, tai jeigu mes norim sutaupyti vaikams kažkokių tai vizitų pas psichoterapiautus ir tiesiog, kad jie jaustusi gerai savo kūne. Pasirodo, iš tikrųjų labai svarbu tiesiog jaustis darnoje su savo kūnu koks jisai bebūtų arba, sakykim, su savo lytiškumu koks jisai vėliau bepasirodytų. Tarkim, kad gal net ir lytis ne ta ar dar kažkas, kad tiesiog pasijausti darnoje su tuo, koks tu esi.
Akvilė. Taip.
Dovilė. Tai visas šitas lytiškumo klausimas mums turėtų būti pakankamai toksai, kaip vienas iš klausimų apie kuriuos mes kalbame su savo vaikais. Ir tikrai nereikia apsimetinėti ekspertais, jeigu mes nežinome, einame mokytis kartu.
Akvilė. Taip, taip labai teisingai pasakei!
Dovilė. Nes mums tikrai irgi yra dar ko daug daug pasimokyti čia.
Akvilė. Taip, man pačiai atsiranda kažkoks naujas aspektas, pradedu gilintis ir galvoju: „Ooo neee, ir vėl reikia dirbti su savim“.
Dovilė. Žinokis su tėvyste visą laiką taip būna. Mes čia kalbamės ir kitomis tėvystės temomis ir visada, žinok, ateinam iki to, kad pirmiausią reikią pradėti nuo savęs.
Akvilė. Taip, taip, taip, tame ir grožis.
Dovilė. Tame ir grožis. Galime mokytis kartu.
Akvilė. Taip, taip.
Dovilė. Tai labai, Akvile, tau ačiū už pokalbį.
Akvilė. Ačiū už kvietimą!
Dovilė. Buvo begalo įdomu. Ir tikiuosi taip pat įdomu bus ir mūsų klausytojams. Ačiū tau labai!
Akvilė. Ačiū, ačiū.
Taip pat klausykite:
030: Ko bijo tėvai? Pokalbis su Renata Cikanaite
021: Kaip kalbėtis su vaikais apie autizmą? Pokalbis su @autistotetis
008: Kalba, pasiekianti vaikus. Pokalbis su Igoriu Vasiliausku
009: Kur gimsta patyčios? Pokalbis su Jurgita Smilte Jasiulione