Vasaros orai vis dažniau kviečia į vaikų žaidimų aikšteles, o su tuo atkeliauja ir vaikų žaidimų aikštelių etiketo pamokos, mat aikštelėse pilna vaikų, tėvų ir, žinoma, įvairių situacijų, galinčių akimirksniu išvirsti į konfliktus ar nesutarimus.
Beje, ne tik į vaikiškus nesutarimus, bet ir tėvų pasipiktinimą. Neretai pastebiu, kad dalis jų galimai kyla iš nevisai suprastų šiuolaikiškos tėvystės ir pagarbos vaikui principų. Ypač, kai sumaišome, kas taikytina namuose, o kas - bendroje žaidimų erdvėje.
Pasitikėjimas vaiku ar nuolatinė vaiko priežiūra?
Viena pamatinių ir bene svarbiausia vaikų auginimo vertybių - pasitikėjimas. Vaikai, kuriais pasitikime, leidžiame jiems bandyti, klysti, patirti gyvenimą, užauga savarankiškais žmonėmis, gebančiais spręsti painius gyvenimo uždavinius.
BET būryje, vaikų žaidimų aikštelėse vaikai patiria daugybę emocijų: šurmulys, asmeninės erdvės nepaisymas, kitos žaidimo taisyklės, prisilietimai. Viso to gali būti tiesiog per daug ir net ramiausias vaikas gali prarasti savitvardą, pavojingai sureaguoti į vieno ar kito vaiko elgesį, žodžius.
Todėl viena svarbiausių žaidimo aikštelių taisyklių - visada būkite netoli ir MATYKITE savo vaiką.
Niekada nežinai, kada jam, o gal ir kitam vaikui prireiks pagalbos sprendžiant sunkesnę situaciją. Greitas įsikišimas dažnai padeda išvengti rimtesnių pasekmių.
Mano vaikas ar svetimas vaikas?
Ar aš galiu sudrausminti kitą vaiką? Dažnas mamų klausimas vaikų žaidimų aikštelėse.
Visuomet į situaciją ateikime per pagalbos požiūrį. Vaikui reikia pagalbos. Ar tai pagalba susilaikyti nuo smėlio pylimo į akis, pagalba susilaikyti nuo stumdymosi, o gal svetimo žaislo ėmimo. Net vyresniems vaikams kartais prireikia pagalbos, kad susitartų dėl žaidimo taisyklių.
Taigi, mes neturime ir negalime auklėti svetimo vaiko, tačiau visada galime padėti vaikui ar paprašyti jo tėvų pagalbos: „Sveiki, mūsų vaikai žaidžia kartu. Gal galite šiek tiek pagelbėti ir padėti susilaikyti nuo mėtymosi smėliu?"
Dalintis būtina ar negalima versti dalintis?
Prie sūpynės jau kelių vaikų eilutė laukia pasisupti, tačiau tėtis įnirtingai supa dukrą, vis perklausdamas, gal jau gana? „Ne", - šaukia mažoji. Priėjusi užklausiu: „Sakykit, prašau, o kada kitų vaikų eilė?" Išgirstu atsakymą ir žagteliu - „Dar nebaigė dukra suptis. Negalima verstis dalintis".
Kaip ir taip, bet visiškai ne. Požiūris ir taisyklės į dalinimąsi stipriai skiriasi, kai mes kalbame apie namų ar darželio aplinką. Taip, versti dalinti tikrai nereikia, galima taikyti visai kitas strategijas.
Tuo tarpu viešoje vietoje turime mokyti vaikus daryti dalykus pakaitomis, kad supyne, čiuožyne ar kitu viešu daiktu galėtų pasinaudoti visi vaikai. Galbūt tai bus, kol suskaičiuosiu iki 30 arba įjungsiu laikmatį telefone, kai kiekvienas vaikas supasi 5 minutes, arba kitas susitarimas, kuris leis viešu daiktu naudotis ir kitiems vaikams.
Pasakyti ar padaryti?
Sutikime, kad vaikų žaidimų aikštelės - įtraukianti vieta. O kai vaikai įsitraukia į žaidimą, neretai sunku išgirsti, ką sako tėvai. Ypač, jei jie sako tai, ko nesinori girdėti.
Todėl visada bus efektyviau prieiti prie vaiko, užmegzti akių kontaktą ir padėti jam išspręsti vieną ar kitą situaciją, nei plyšauti per visą aikštelę, ką ir kaip vaikas turi padaryti ar nedaryti. Taip, gal ir sudarysime vaizdą, kad rūpinamės atžalos elgesiu ir auklėjimu, bet realios naudos iš to bus labai mažai.
Atstovėti ar atsitraukti?
Ilgus metus mus mokė pastovėti už teisybę, savo vietą po saule. Tik išmokyti vaikus įvertinti, jog situacija yra nesaugi, nemaloni ir geriau yra atsitraukti - be galo svarbu.
Jei nepavyksta elgtis maloniai, jei kitas vaikas vargina ar kelia grėsmę, o tėvams neatrodo prasminga įsikišti, atsitraukimas yra geriausia strategija. Gal pereikime į kitą smėlio dėžės pusę, aikštelės kraštą ar netgi kitą aikštelę. Tik visada paaiškinkime mažyliui, kodėl taip elgiamės: „Aikštelėje darosi nesaugu, todėl išeikime į kitą aikštelę, kur galėsime ramiai pabūti".
Ta pati strategija galioja ir jei kartu su kitais vaikais sunku žaisti būtent mūsiškiui - „Šiandien nepavyksta žaisti maloniai, pabandysim rytoj, o dabar turime eiti namo".
Nematyti ar atsiprašyti?
Stebėjome, buvome, įsitraukėme ir visgi nesustabdėme nelaimingo nutikimo. Būna. Ir tikrai dažnai vaikų žaidimų aikštelėse juoką nustelbia vaikų verksmas. Net jei tai ne mūsų vaiko kaltė, net jei nematėme, kas įvyko, pasiteirauti, kaip jaučiasi kitas vaikas - visada gera mintis.
Na, o jei mūsų vaikas pasielgė nemaloniai ar kažką nemalonaus pasakė - atsiprašykime. Vyresnių galime paklausti, kaip jie siūlo ištaisyti situaciją, o už mažesnius tiesiog atsiprašykime. Taip, perskaitėte teisingai - ne verskime mažuosius atsiprašyti, o padarykime tai už juos. Taip modeliuosime jų elgesį ateičiai ir parodysime, jog tai yra tikrai svarbu.
Ieškote kitų tėvų ir specialistų palaiko bei bendrystės jausmo, kad esate ne vieni? Prisijunkite prie specialisčių moderuojamos tėvų konsultacinės grupės „augantys tėvai" kur galite dalintis savo tėvystės džiaugsmais ir sunkumais be gėdos ar kaltės jausmo!
Dovilė Šafranauskė ♡ @pagarbitevyste
Taip pat skaitykite:
Pagarbi tėvytė – pokalbis su Janet Lansbury
Kaip išmokyti vaikus orientuotis pasimetus?
024: Ar aš traumuoju savo vaikus? Pokalbis su Julium Tilviku