Tuo metu, kai socialinė medija triukšmingai sproginėja nuo pokalbių apie tėvystės iššūkius bei ekspertų patarimus apie tai, kaip juos įveikti, yra maištinga (o gal tiesiog visiškas paklaikimas?) ieškoti lengvumo tėvystėje - tokioje nieko gero nežadančioje teritorijoje.
Tėvystės intensyvumas ir iššūkiai yra akivaizdūs, bet…
O kas, jeigu būtent mūsų kolektyviniai pasakojimai ir įsitikinimai apie sunkumus ir yra tai, kas mums neleidžia pamatyti to lengvumo tėvystėje išraiškų? Kitaip tariant, jei visi nuolat kartoja, kad kažkas neegzistuoja, mes tikriausiai niekada nepasirinksime eiti to ieškoti.
O ką, jeigu tai egzistuoja, ir mums netgi nereikia niekur eiti tam, kad surastumėm? O jeigu lengvumas paprasčiausiai atsiranda tą akimirką, kai nusprendžiame jį pastebėti kaskart, kai jis šmėkšteli? O galbūt mes jį galime savo stebėjimu pasikviesti arba sukurti?
Man ši mintis – be galo maloni, tad leiskite man ja džiaugtis tiek ilgai, kiek įmanoma.
Kažkur tarp to, kad apsimetu triušiu Freizeriu ir kartoju, atrodo, niekada nesibaigsiančio dialogo eilutes, kurias man diktuoja mano duktė, vėl paduoto neteisingo šaukšto, ir visos nakties, kurią praleidžiu tikrindama mažytę karščiuojančią kaktytę, – pajaučiu, kaip artėja. Tai – pažįstamas sunkių minčių traukinys, prasidedantis „visas šitas buvimo mama reikalas yra TOKS intensyvus!”. Kitos panašios mintys greitai prisijungia, ir staiga atrodo, kad visas traukinys tuoj nubildės nuo bėgių. Tačiau – ir galbūt tai nuskambės keistai radikaliai – jaučiu, jog kuo toliau, tuo paprasčiau motinystėje randu lengvumą.
Štai mano mėgstamiausi ritualai, patarimai ir gudrybės, kurios man padeda pakreipti savąsias mintis lengvumo tėvystėje beieškant.
Nukreipkite minčių traukinį kuo galima anksčiau
Taigi tas anksčiau minėtasis minčių traukinys – ne taip lengva jį sustabdyti, kai jis jau yra gerokai įsibėgėjęs, o mes jaučiamės įsprausti į kampą. Todėl triukas slypi gebėjime pagauti tą pirmąją mintį, vos ji pasirodo mūsų protiniame horizonte. Man tai dažniausiai reiškia sąmoningą pajautimą visų tų subtilių stadijų, kuriose tokios mintys ima lankytis – tų akimirkų, kai jaučiuosi praradusi ryšį su savimi, nekantri, nuobodžiaujanti ar nenusiteikusi žaismingai.
Vien paprasčiausias šių emocijų stebėjimas taip, tarsi jos būtų projektuojamos kino ekrane, dažnai man suteikia pakankamai erdvės vėl jaustis ramesne ir labiau atsipalaidavusia.
Susijunkite su savo pojūčiais
Dauguma mūsų leidžiame dienas gyvendami savo mintyse. Visi tie nesibaigiantys darbų sąrašai ir susitikimai, pokalbių nuotrupos besisukančios ratu, rūpesčiai. Dar pridėkim kažkieno skundus, kad Freizerio kelnės neužsisega, ir greitai šis triukšmas mintyse pasieks aukščiausią galimą ribą. Tokiomis akimirkomis susijungimas su pojūčiais man padeda tarsi stebuklas.
Sekundei užsimerkiu, sąmoningai išgirstu garsus aplink ar užuodžiu kvapus, ar pajaučiu, koks šiltas yra muiluotas vanduo, kuriame plaunu mažyčių pėdučių pirščiukus. Net ir pačios mažiausios akimirkos, kurias praleidžiame susijungdami su savo pojūčiais leidžia mums ištrūkti iš to mentalinio triukšmo ir pajausti lengvumą ir paprastumą.
Dėkingumo prisilietimas
Jei jau kalbame apie susijungimą su savo lietimo pojūčiu, vienas iš mano mėgstamiausių – dėmesingo įsisamoninimo (ang. mindfulness) – praktikų yra praleisti kelias minutes stipriai susikaupus į prisilietimą. Kad būtų lengviau susikaupti, mėgstu žaisti padėkos žaidimą, kurio pagrindinė taisyklė yra ta, jog minutę ar dvi, tyliai ar garsiai, išreiškiu padėką už kiekvieną daiktą, prie kurio per tą laika prisiliečiu.
Puodukui – už tai, kad laiko mano arbatą. Džiovintai datulei – už saldaus skonio sprogimą mano burnoje. Sulaužytam pieštukui – už tai, jog buvo puikus mano dukrytės intensyvaus piešimo bendrininkas. Banano žievei, keliaujančiai į šiukšlių dėžę – už sveiką pasistiprinimą. Ir taip toliau. Vos už kelių sekundžių ši praktika net ir pačią užimčiausią dieną tampa vos ne šokiu ir yra nuostabus būdas patekti į lengvumo ir tėkmės būsenas.
Klausykitės savo kūno ritmo
Dažnai pajaučiu, jog greičiausias kelias į jautimąsi pasimetusia nuo pačios savęs ir perpildyta motinystės reikalavimų yra natūralaus mano kūno ritmo pamiršimas. Būna dienų, kada mūsų kūnai prašo daugiau poilsio ir sulėtėjimo, tuomet tolesnis savęs spaudimas dažniausiai tik ves į daugiau nuovargio ir gal net į ligas. Tai ypač aktualu kelias dienas prieš ir per menstruacijų ciklą.
Dauguma tėvų neturi galimybės praleisti visą dieną ilsintis, tačiau net ir kelios minutės, praleistos išreiškiant pagarbą savo kūnui už tai, koks jis yra būtent čia ir dabar, gali tapti tiesiog magiškomis. Ar tai būtų palikti neplautus indus ir sustoti su dideliu žolelių arbatos puodeliu, ar trumpai apsilankyti balkone, kai jau visi jaukiai užkloti savo lovelėse, ir tiesiog sugerti mėnulio šviesą – visa, kas leidžia pajausti savo kūnų ritmus, padeda būti gilesniame ryšy su savo kūnais ir tapti kantresniais. O lengvumas, kurį rasime savo viduje, greitai tampa lengvumu ir mus supančiame pasaulyje.
Atsiverkite malonumams
Nuostabi praktika, kuri leidžia geriau pajausti savo kūno ritmą, yra leidimas sau patirti kuo daugiau malonumo. Žinoma, planuokite tas ilgas masažo ir spa sesijas, jei Jus tai įkvėpia, tačiau daugiau malonumo visiškai nereikalauja didelių planų. Tai tiesiog gali būti dviejų minučių masažas išsitepus namuose padarytu kakavos sviesto ir kokoso aliejaus kremu (aš dar įlašinu kelis lašelius vanilės ir rožės esencijų aliejaus ir vadinu tai savo šokoladinių rožių kremu!).
Arba judėti taip, kaip malonu – net jei tik vieną linksmą dainą, kuri priverčia Jūsų klubus judėti. Galima apsimesti, jog pavirtote kate, ir maloniai rąžytis. Vaikščioti basomis, jei tai Jums patinka. Jūsų mėgstamiausio šokolado skonis. Pauostyti mažas galvytes prieš pat jiems užmiegant (negali būti, jog esu vienintele mama, kuri tą daro!).
Mes esam nuolat pasinėrę į pačių maloniausių vaizdų, pojūčių ir patirčių vandenyną – kai tą sąmoningai pastebime, leižiame savo kūnams to prisigerti ir paleisti visą sukauptą įtampą, kurią nešiojamės.
Mirktelėkite tam veidrodžiui ant sienos
Taip, tai labai paprasta. Kiekvieną kartą praeidama pro veidrodį, būtinai pasakykite ką nors gražaus apie tą veidą, kurį jame matote. Pasidalinkite komplimentu, padrąsinimu ar šypsena. Įsimylėkite į Jus žvelgiantį atvaizdį, bet ir nebijokite eksperimentuoti ar žaisti su juo.
Kai kas galbūt pagalvos, kad tai kvaila ar tuščia, tačiau aš manau, jog tai yra smagus būdas pasijausti geriau. Taigi, kodėl ir ne? Pasidalinsiu su Jumis savo maža paslaptimi. Būdama su dukryte namuose, praleidžiu daugumą savo dienų, kaip čia pasakius, apsirengusi gana… nunešiotais drabužiais (juk svarbiausia patogumas, ar ne?). Tačiau turi mažytį rytinį blakstienų pasidažymo ritualą. Galbūt paklausite, ką blakstienų tušas turi bendro su lengvumu tėvystėje? Nagi, gal ir nedaug ką, bet tas lengvas pamojavimas blakstienų tušo lazdele man leidžia pasijausti truputį panašesne į tą deivę, kuria vis pamirštu esanti.
Ta sekundėlė, kurią praleidžiu džiaugdamasi savo blakstienomis, sustabdo mano šuolį veidrodžio link žilų plaukų, naujų raukšlelių ar kitų nuovargio įrodymų paieškoms. Taigi tik mirktelėkite ir tas minčių traukinys pradings!
Medituokite
Ar egzistuoja šiuo metu kokie nors sąrašai, kuriuose meditacija nėra įtraukta kaip vienas iš punktų? Tikriausiai ne. Rimčiau ėmiau žvelgti į savo meditacijos praktiką vos prieš metus. Dar ir dabar pasitaiko dienų, kai nepamedituoju, tačiau tos dienos yra tobulas priminimas, kodėl man ir visiems mano aplinkiniams yra daug geriau, kai nepraleidžiu progos tą padaryti.
Penkiolika minučių (ir aš visada užsistatau laikrodį, kad galėtų atsipalaiduoti mano smegenų dalis, kuri vis bandys spėlioti, kiek laiko praėjo) buvimo su pačia savimi magiškai pagilina mano ryšį su mane supančiais žmonėmis visai likusiai dienai.
Kai leidžiame sau stebėti savo mintis be jokio kito tikslo, išskyrus sąmoningumą, sukuriame galimybę likti sąmoningais ir tomis ,,neteisingo šaukšto” akimirkomis, kurios gali įvykti vėliau mūsų dienoje. Štai miela, išmintinga ir linksma Mingyur Rinpoche paskaita, jei kartais Jus vis dar reikia įtikinti, jog meditacija yra paprastas ir greitas kelias lengvumo tėvystėje beieškant.
Rašykite dienoraštį
Dauguma žmonių, kurie skiria laiką dienoraščio rašymui, net jei vos porą minučių dienos pradžioje ar pabaigoje, nepaliauja šnekėti apie tai, jog rašymas yra nuostabi terapija. Aš to nedarysiu. Nors taip ir yra. Julia Cameron knyga „Kūrėjo kelias” mane įtikino, jog kasdieninis dienoraščio rašymas kuria stebuklus. Taip sau leidžiame pastebėti visas atsikartojančias mintis, darbus, kuriuos per ilgai atidėliojame, situacijas, kurios mums jau nebenaudingos. Tačiau rašymas dienoraštyje nebūtinai turi būti skirtas tik sunkumams.
Dažnai rašau, kai žaidžiu su pozityviomis afirmacijomis, ar kurdama sąrašus man malonių minčių. Kita mano mėgstama rašymo praktika yra savęs guodimas. Paėmusi neigiamą aspektą ar situaciją, kurie man tuo metu yra aktualūs, ir rašau apie tai, tarsi guosčiau savo geriausią draugę, išgyvenančią tai, išskyrus, kad rašau pirmuoju asmeniu: „Stengiuosi tiek, kiek pajėgiu”, „Viskas yra taip, kaip yra”, „Viskas visada susiklosto taip, kaip geriausia”.
Mokydamiesi savęs guodimo tampame mažiau kritiški sau kaip tėvai, o tuo pačiu ir savo partneriams, ir vaikams.
Puoselėkite save už tėvystės ribų
Galbūt nuskambės keistai, tačiau vienas iš greičiausių būdų jausti lengvumą ir būti patenkinta mama ar tėčiu yra skirti erdvės ir laiko puoselėti visiems tiems troškimams, nesusijusiems su tėvystės rolėmis.
Tad atraskite kad ir mažutėliausius būdus, leidžiančius žaisti, kurti ar išreikšti tai, kas nori per Jus ateiti. Ne Jūsų darbas yra įvertinti rezultato kokybę – tiesiog darykite tai paprasčiausiai dėl paties proceso linksmumo. Darykite TAI – na, juk žinote, kas yra tas Jūsų TAI!
Pavyzdžiui, mane šiuo metu džiugina popieriaus meno kūrimas ir gamtiniai pasivaikščiojimai su viena mano drauge raganaite, su kuria tiesiog magiškai šnekučiuojamės, gurkšnodamos arbatą iš termoso ir užsikąsdamos šokoladu.
Sukurkite erdvę giliems ryšiams
Tapimas tėvais be galo giliai pakeičia mus ir mūsų santykius su kitais. Tačiau kartais laikymasis įsitvėrus senų prisiminimų gali sutrukdyti kūrimui naujųjų, čia ir dabar, kur esame. Tad vietoj gailėjimosi to, ko nebeturime, esmė yra dėmesio perkėlime į visą tai, kas mus džiugina naujai pasikeitusiuose santykiuose (man pačiai tenka dažnai tai sau priminti).
Aną vakarą vietoj spoksojimo į televizorių su vyru sugalvojome žaisti vieną iš tų klausimų – atsakymų žaidimų, skirtų poroms.
Beveik visą laiką praleidome linksmai kikendami ir aš staiga pagavau save begalvojančią apie tai, jog jo šypsena visiškai nepasikeitė per septynis metus nuo mūsų susipažinimo dienos.
Ar tai būtų pasimatymas namuose su Jūsų antrąja puse, ilgas nuoširdus pokalbis su artimu šeimos nariu, ar susitikimas kavinėje su sena drauge, šių ryšių puoselėjimas mums leidžia išlaikyti tą savo genties jausmą, patvirtina, jog mes esame priimti, paremti ir ne vieni šioje tėvystės kelionėje.
Skirkite laiko pamiršimui apie laiką
Viena iš priežasčių, kodėl dažnai įsitempiame būdami su vaikais, yra tas jų visiškas užmiršimas apie laiko egzistavimą. Kuo mažiau turime laiko iki kito užsiėmimo, tuo didesnė tikimybė, kad būtent tą akimirką jie nuspręs pavirsti į sraigę. Tiesiog tikrąja šio žodžio prasme: atsiguls ant pilvo ir ims lėtai šliaužti virtuvės grindimis.
Nors ir negalime visiškai atšaukti savo suaugėliškų gyvenimų, laiko skyrimas pabuvimui vaikų pasaulyje, sulėtėjimas iki jų ritmo, transformuoja mūsų ryšį su jais, jų išgyvenimais ir jausmais.
Taigi, skirkime kad ir kelias akimirkas tyliai stebėti, smalsiai pažvelgti į šimtas septyniasdešimt ketvirtąjį malūnsparnį, skrendantį virš namo (dievaži, virš mūsų namo, atrodo, visada ratus suka bent vienas), ar tiesiog drauge atsitūpti ir apžiūrėti tą skruzdžių šeimyną.
Pagreitintai prasukite sunkumus
Žinoma, yra akimirkų, kada pajausti lengvumą tiesiog yra… nelengva. Didelės emocijos, karščiavimo naktys, nerimas ar baimės dėl ateities. Mano ritualas, kuris man tuomet padeda, yra kaskart pagavus baimės pilną mintį, susijusią su dabartine situacija, kuo greičiau pasistengti mintimis persikelti į savo pačios sugalvotą ateities scenarijų.
Tai labai detali vizija, kurioje mes esam visi drauge aplink didelį pietų stalą, mano dukteriai kokie dvidešimt penkeri ir ji kvatojasi, švyti sveikata ir pasitenkinimu. Kažkaip pakeitusi tą baimingą mintį šiuo įvaizdžiu, visada pajaučiu palengvėjimą ir viltį, jog viskas bus gerai.
Mėgaukitės lengvomis akimirkomis
O dabar – apie visas tas tėvystės akimirkas, kurios yra tokios absoliučiai lengvos, nuostabios, gardžios, linksmos, kurios sušildo mūsų širdis ir paskatina mūsų sielas dainuoti iš laimės. Visi tie kelienių aukščio apsikabinimai, netikėti bučiniai, mažutės rankytės, juokingiausios išgalvotos dainos, pokalbiai prieš užmiegant, švytėjimas iš pasididžiavimo dėl kiekvieno jų ir mūsų kaip tėvų pasiekimo.
Išspauskite iš šių akimirkų viską, kas įmanoma! Mėgaukitės jomis, sugerkite jas, džiaukitės jomis, paplekšnokite sau pačiai per petį, duokite penkis. Juk visa tai yra akivaizdžiausias įrodymas, jog tėvystėje yra tiek daug lengvumo.
Mano viena draugė kartą pacitavo kažkokį guru apie tai, jog buvimas tėvu ar motina yra vienas iš pažangiausių trasos kelių nušvitimo link. Tas guru tikriausiai buvo teisus ir aš nesakau, jog motinystė ar tėvystė yra visada lengvi. Tiesiog, jei norime pajausti daugiau lengvumo, turime akyliau pastebėti visas jo formas. Nuspręsti, jog vis daugiau jo susikursime. Prisiminti visas jo užuominas. O mano atveju dar ir visada kartu su moliūgu sriuba atnešti BALTĄJĮ šaukštą!
Nuotrauka: Kristina Rutkauskienė
Dovilė Šafranauskė ♡ @pagarbitevyste
Taip pat skaitykite:
Kaip tėvystė pakeičia gyvenimą: pirmieji metai iš tikrųjų gali išsprogdinti smegenis
Kaip tapus tėvais neprarasti savęs? Pokalbis su tėvystės koučere Renata Cikanaite
Klausymo laikas – paprasta technika, padėsianti įveikti šių dienų nerimą ir baimes