019: Ar reikia mokyti vaikus empatijos? Pokalbis su Greta Urbonavičiūte

Empatija – norima žmogiška savybė, tik ar tikrai ją suprantame teisingai? Kada galime ją pastebėti savo vaikuose? Ir kodėl nuo mūsų santykio priklauso, kiek empatiškas bus mūsų mažylis, kai užaugs?

Visus šiuos ir daugiau klausimų uždavėme vaikų ir paauglių psichoterapeutei Gretai Urbonavičiūtei. Klausykite jos rekomendacijų, kaip kasdienėje veikloje galime ugdyti vaikų empatiją.

Visi tinklalaidės epizodai Spotify platformoje.
Visi tinklalaidės epizodai Apple Podcast platformoje.
Kad geriau suprastume
Mylu.lt ♡

 

D. Sveiki. Čia Dovilė Šafranauskė ir ,,Pagarbi Tėvystė“ tinklalaidė. Apibūdinant žmones, empatija neabejotinai atsiduria sąrašo viršuje, kaip viena iš pozityvių savybių. Tad visai suprantama, kad viliamės, jog ir mūsų vaikai užaugs empatiškais. Visgi, kartais nelabai aišku, o ką turime daryti, kad ugdytume šią savybę, ir ar tikrai turime realistiškus lūkesčius savo vaikams. Apie tai šiandien kalbamės su vaikų psichoterapeute Greta Urbonavičiūte. Labas, Greta!

G. Labas!

D. Greta, trumpai papasakok apie save: kur tu dirbi su vaikais, su kokiais vaikais ir apskritai – kuo užsiimi?

G. Labai smagu tave matyti, Dovile! Labas visiems tėvams, kurie dabar žiūri ar klausosi mūsų. Aš esu vaikų ir paauglių psichoterapeutė ir taip pat konsultuoju tėvus. Su vaikais dirbu jau beveik 6 metus, bet šiaip su vaikais – jau arti 20 metų. (juokiasi) Ir auklės darbe, ir darželiuose, ir mokyklose, ir būreliuose su įvairaus amžiaus vaikais ir šeimom. Ir, turbūt, mano darbe su vaikais visą laiką man iškildavo mintis, kad kai vaikai dėl kažko nerimauja, tuomet, aišku, yra įtraukiama visa šeima. Iš to atėjo aistra ir didelis noras dirbti ne tik su vaikais, bet ir su šeimom, ir padėti tėvams geriau suprasti, kas gi galėtų vykti su jų vaikais, kaip jie galėtų jiems padėti ir džiaugtis dienomis. Ir, galbūt, tiesiog kartais tėvus nuraminti, kad viskas yra ne taip blogai, kaip jiems atrodo.

D. Iš tikrųjų to nerimo tėvų nemažai išgirsti.

G. Taip. Ypatingai dabar. Pastebėjau, kad Lietuvoje tėvai noriai nori skaityti, suprasti, sužinoti. Ir man dažnai būna toks jausmas, kad kuo daugiau žinių gauna, tuo sunkau jas būna pritaikyti. Tiek daug skirtingų žinių iš skirtingų šaltinių – tėvai tuomet galvoja: ,,O tai kur man dabar eiti, kuriuo šaltiniu tikėti?“. Toks mano darbas. (juokiasi)

D. Greta, o iš tėvų, kuriuos konsultuoji, sulauki klausimų apie empatiją?

G. Tokia, kad būtų konsultacija apie empatiją, dar man nepasitaikė, tačiau iš psichoterapeuto pusės neišvengiamai kalba pasisuka ta linkme. Labai dažnai nuo to viskas ir prasideda. Tai labai didelė ir svarbi tema. Labai džiaugiuosi, kad šiandien apie tai kalbėsime.

D. Gal tu gali mums padėti ir labai paprastais žodžiais mums suformuluoti, kas vis dėlto yra empatija?

G. Tai gebėjimas įlipti į kito žmogaus batus. Empatija nėra pamatymas, va, kaip tau liūdna, ir pasakymas, kad aš tai matau. Tai ne jausmo ar emocijos įvardinimas. Tai be žodžių leidimas sau pajusti, ką išgyvena tas žmogus. Tai yra tikras susijungimas su kito žmogaus jausmu, atjauta, pagalba kitam. Kad tu galėtum pajusti tą atjautą ir tikrai suprasti, kas gi vyksta su tuo žmogum, tu turi susijungti su savim pačiu ir pajusti, kokio lygio yra tas liūdesys. Tai ne visą laiką lengva padaryti, bet mes visi, tėvai, norim, kad mūsų vaikai užaugtų atjaučiančiais, empatiškais ir globėjiškais.

D. Pataisyk mane, jei klystu, bet empatija nėra tas jausmas, su kuriuo mes ateinam į pasaulį ir kurį savaime turime gimdami.

G. Ne, empatija yra išmokstama, išugdoma kaip kokia kalba. Besivystant vaikų smegenims, ji auga ir vystosi.

D. O nuo priklauso, kad vieni žmonės užaugę yra labiau empatiški, o kiti, na, mažiau empatiški, mažiau įlipantys į kito žmogaus batus?

G. Turbūt nuo pačio žmogaus priklauso. Tai yra išmokstama. Todėl pirmiausia reikia pasižiūrėti, iš kur ta empatija yra išmokta. Pas vienus geriau išsiugdo, pas kitus ne. Ir todėl vieni žmonės yra labiau empatiški. Tai gebėjimas leisti pačiam sau būti jautriu. Leisti pajusti. Kai kuriems žmonėms tai gali būti labai sunku. Jeigu tu negebi pats sau jausti jausmų (tai gan drąsu), jei neleidi sau susijungti su labai giliu liūdesiu, tu tada negali susijungti su kito žmogaus skausmu. Tu gali matyti jį liūdną, gali įvardinti jo jausmą, tačiau iš tikrųjų suprasti ir susijungti su tokiu žmogum, gali tiesiog negebėti. Labai skirtingai augome ir užaugome, ir kartais tai yra žmogaus apsauga – negali sau leisti jausti gilių jausmų.

Kai mes norim, kad vaikai būtų labai empatiški, tėvam reikia rodyti pavyzdį, kaip tokiais būti. Vaikas turi augti tokioj empatiškoj aplinkoj. Turi matyti, kaip tėvai reaguoja į kitus, kaip patys savo jausmus parodo, ką jie daro, kai yra labai liūdni – ar užsidaro, ar įvardina jausmą, ar jie leidžia sau verkti prie vaikų, kas yra labai normalu.

Tai parodo, kad aš esu labai liūdnas, ir viskas su tuo yra labai gerai. Tai yra dar vienas iš jausmų. Svarbu būti nuoširdiem ir atviriems apie savo jausmus, ką aš darau, kai man būna liūdna. Aš galbūt paskambinu draugei, gal šnekuosi su vyru ar žmona, ar sese. Vaikui tai bestebint natūraliai atsiranda empatija.

Ir kalbos vaikas mokosi jos beklausydamas. Mes neatsisėdam kiekvieną dieną su vaiku ir jį nemokome kalbėti. Tai atsiranda natūraliai, beklausant, beskaitant, bežiūrint. Lygiai taip pat ir su empatija. Ji vystosi ne tik, kai vaikas atsiduria toje situacijoje, kai jam labai sunku, jis piktas, ir mes tik tada pradedame kalbėti apie pyktį. Vaikas mokosi iš kiekvienos dienos, paprastų, natūralių situacijų, bestebint tėvus, aplinkinius, jų beklausant.

D. Paminėjai, kad tam, jog žmogus taptų empatišku, jis turi suprasti ir priimti savo jausmus. Ar gali būtų teigti, kad tada, kai leidžiame savo vaikams jausti visus jausmus pilnoje amplitudėje (pykti, paliūdėti, nuobodžiauti, pasidžiaugti), tuomet žengiame pirmą žingsnį, augindami, tikėtina, empatišką vaiką?

G. Taip! Kiek leidžiu sau jausti, gebėti būti jautriam, iš to ir atsiranda emocinis atsparumas. Viskas yra gerai kartais supykti ar liūdėti. Tai nereiškia, kad aš visą gyvenimą būsiu liūdnas. Galbūt dažnai tėvai susikoncentruoja į tuos įvykius, kai jau jie vyksta.

Kalbėdama su tėvais atradau štai ką – jie labai daug galvoja į priekį. Jei mano vaikas dabar nesugeba susidoroti su savo emocijomis arba negeba reikšti empatijos būdamas 3-5 metų, tai iš jo neužaugs normalus ir geras, jautrus žmogus. Ką man dabar daryti, kad jis būtų empatiškas ateityje? Man atrodo, kad nereikia taip stipriai susikoncentruoti į pamokas, kurias galėtume duoti vaikui, o galbūt verčiau pagalvoti, kad viskas turėtų vykti natūraliai ir čia ir dabar. Empatiją vaikas gauna ir ją ugdo, skaitydamas knygutę su mama. Knygutėje vėžliukas ėjo ir užkliuvo už akmenuko? Mes sustojam ir sakom: ,,Jetau, kas čia nutiko tam vėžliukui? Jis užkliuvo už akmenuko! Kaip tas vėžliukas jaučiasi?” Jei skaitom su 3 metų vaiku, jis, aišku, nežinos, negebės atsakyti, nes vaikas dar gana egocentriškas (tai labai labai normalu).

Tačiau mes vis tiek užduokite tą klausimą. Tada tarsi garsiai pasvarstykime ir patys atsakykime: ,,Taigi jam skauda baisiai, jis gal net labai supyko ant akmenuko, kad taip susižeidė. Skauda jam kojytę, o gal ir širdutę, kad taip nepasisekė“. Ir važiuojam toliau su ta knygute, per ilgai neužsistovėję. Gali atrodyti, kad tai smulkmena, bet vis tokie maži dalykai vaikui nusėda. Ir per laiką nuolat kartojant (kaip ir su ta pačia kalba, nuolat skaitant ir skaitant, vaikas jus dar nežino visų pasakos žodžių, nėra visko išmokęs), vaiko smegenys kuria jungtis, per kuriuos jis supranta, kad taip įvyko vėžliukui, vėliau jam įvyks gyvenime. Vaikas natūraliai, pasąmoningai supranta, kad čia man įvyko taip ir anaip, aš susižeidžiau, man liūdna ir t.t.

D. Dar labai svarbu, kaip ir mes, tėvai, sureaguojam į vaikų emocijas?

G. Taip, labai svarbu. Dažnai galvojame, kad reikia spręsti problemą čia ir dabar. Pavyzdžiui, vaikas labai stipriai supyko. Supykęs vaikas, jis negeba girdėti jam sakomų žodžių. Yra dvi smegenų dalys. Ta, kuri yra atsakinga už visus jausmus ir impulsus, o ta smegenų dalis, kuri yra atsakinga už empatiją ir emocijų kontrolę, vystosi gana ilgai (iki kokių 25 metų). Jei vaikas būna stiprioje emocijoje, ir jei mes jiems sakydami pamokas: ,,Šitaip yra negerai elgtis. Tau įvyko taip ir taip“, tarsi einame ne į jausmų smegenų dalį, o logišką smegenų dalį.

Tokiu būdu visiškai nesuprantam vienas kito, tarsi kalbėtumėm skirtingom kalbom. Mus reikia kalbėti iš jausmų pusės. Jei vaikas kalba apie jausmus, juos rodo, mes šnekam su jausmais, rodom empatiją. Iš jausmo į jausmą.

Jei vaikas labai piktas, net nebūtina nieko sakyti, galima tiesiog pabūti su vaiku. Jei leis – apglėbti, jei neleis – tiesiog leisti susijungti su savim, su tuo, kas vyksta manyje. Ar aš jaučiu irzulį, ar baimę, kas čia dabar bus, kai vaikas taip supyko, ar aš jaučiu pyktį? Tai, kas vyksta manyje, greičiausiai vyksta ir vaike. Jei bijau, kad vaikas mes, gal mane sužeis, vaikas dėl kažko labai bijo, jam kyla kažkokia agresija. Aš naudoju informaciją manyje, sukeltą jausmą tam, kad kalbėčiau su vaiku. Net jei ir nesuprantu, galiu sakyti: ,,Matau, kad pas tave labai stiprios emocijos, labai intensyvu“. Svarbu parodyti, kad aš matau, kaip vaikas jaučiasi, su tuo pabūnu.

Vėliau, kai vaikas nusiramina, kai geba galvoti ir išgirsti, kai įsijungia logiška smegenų dalis, tuomet aš iš logiškos smegenų dalies kalbu su logiška. Jei vaikas jaučia jausmu, aš taip pat, jei vaikas geba galvoti, aš su juo galvoju kartu. Kai mes pradedame galvoti su vaiku, kai jis yra jausme, nieko neįvyks, vaikui tik dar didesnis pyktis gali kilti.

D. Taip tarsi skirtingom kalbom kalbėtume.

G. Tikrai taip. Ir pirmiau pasakiau apie egocentriškumą. Galvoju, kad tai labai susiję su empatija ir impulsais.

Tas egocentriškumas yra tarsi vaiko išgyvenimo būdas – jie privalo savimi pirmiausia pasirūpinti. Iš vaiko pozicijos atrodo, kad jam rūpėti kiti pradės tuomet, kai jis pats ims jaustis saugiai.

Kai vaikas yra mažas, jis negalvoja, kaip jausis jo draugas, norėdamas žaisti - jis ir žaidžia. Vaikai dar nesugeba apgalvoti visų savo veiksmų, neturi išvystyto analitinio mąstymo: ,,Kas čia dabar įvyks, jei paimsiu mašinėle, ir kitas vaikas supyks? Nesvarbu.“ Jei vaikas pamatė torto gabaliuką, jis instinktyviai griebs jį ir valgys – tai yra visiškai normalu. Jis nėra savanaudis, egocentriškas - taip, bet jis turi toks būti. Tai yra impulsas – pamačiau, paėmiau, suvalgiau, pamaloninau save.

D. Turi galvoje, kai maži vaikai visuomet savo mano, apie mane, aš – šitą stadiją? (juokiasi)

G. Taip! Tėvai dažnai galvoja, kad ,,O, Dieve, jei mano vaikas yra galvoja tik apie ,,man, man man!”, tai kas iš jo išaugs? Taigi egoistas!” Noriu tėvus nuraminti – tai yra labai gerai, kad jis tai jaučiasi, viskas su tuo yra tvarkoj. Tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikas nebus empatiškas, tiesiog dabar vaikui tokia stadija, kurioje jis dabar gyvena. Nereikia žiūrėti į dvimetį ir galvoti, koks jis bus 25-erių. Pabūkim su dvimečiu ir žiūrėkim, ką aš galiu daryti čia ir dabar, kad vaikas išmoktų atjausti kitą žmogų arba suprastų savo ir kito jausmus. Parodykime tai natūraliai per žaidimą, per knygutes, per savo elgesį su kitais žmonėm ir per savo elgesį su pačiu vaiku, ir pačiu savimi.

D. O va čia irgi plati tema. Kai tu kalbi, kaip mes priimam vaiko pykti ir susitelkiam į save – man pasirodė, kad tai yra pirmas žingsnis – empatija sau.

G. Taip! Kartais tėvam gali būti labai sunku, tačiau gal vertėtų tai priimti kaip kvietimą. Didelis procentas mūsų kultūros tėvų neturėjo galimybės būti labai emociškai saugioj aplinkoj, kur mūsų tėvai būtų galėję atvirai kalbėti apie emocijas, empatiją ir kt. Buvo ganėtinai didelis trūkumas tokios aplinkos mūsų visuomenėjei ir kultūroje.

Dabar tėvai bando atliepti ir duoti vaikams kiek įmanoma daugiau. Tačiau pirmas žingsnis - atsigręžti į save. Galbūt tas noras duoti savo vaikams kyla iš to, kad mums patiems yra trūkumas. Viskas su tuo yra gerai. Žiūrėdami į save, galvokime, kiek empatiški esame patys sau, kiek atsižvelgiame į savo pačių poreikius, kiek aš sau leidžiu atjausti save. Ką darome, kai mums būna liūdna, ar galime sau patiems išreikšti empatija, ar gebame siekti pagalbos, kaip mes elgiamės su savo jausmais, kai mums būna labai sunku.

Jei aš negebu ieškoti pagalbos, neatjaučiu savęs, jei man be galo sunku atjausti kitą žmogų, kaip aš tada galiu tikėtis iš savo vaiko, kaip man jam tai parodyti?

D. Kaip visada viskas prasideda truputėlį iš toliau. Kartais tai, ką norime išugdyti vaikuose, gali būti kvietimas pradėti pokyčius savyje.

G. Aha. Tai labai geras kvietimas. Tai yra tėvams galimybė labiau savimi rūpintis. Jei grįžtume vėl į egocentriškumą: kartasi tėvai jaučia baimę, kad jei rūpinsiuosi savimi, tai čia bus labai labai blogai. Ne! Tai yra labai gerai – mes privalome rūpintis savim. Ir ypatingai tėvai, kurie augina vaikus. Jei aš nesirūpinu savimi, kaip aš pasirūpinsiu savo vaiku? Jei man pačiam yra jausmų ir aš jau nebegaliu pats sudoroti su viskuo, kas vyksta manyje ir pasaulyje, iš kur rasti tų resursų ir rodyti empatiją vaikui? Tada ir vaikui natūraliai atsiranda isterijos priepuoliai – o kaip man su tuo susidoroti, jei aš kantrybės neturiu ar ramybės savyje, kad aš tuo galėčiau pasidalinti su savo vaiku.

D. Grįžkime truputėlį atgal. Tu minėjai, kad vaikai pirmiausia yra egocentriški ir jie turi tokiais būti, kad išgyventų, kad tiesiog suprastų, kad aš ESU. Ir tada jau galime kalbėti apie atjautą kitiems, apie empatiją. O kaip amžiuje tai atrodo? Kada mes galime to tikėtis iš vaikų, kada pradeda bręsti kito perspektyva?

G. Turbūt labai skirtingai, dėl to, kad kad tai yra išmokstama ir tai išsivysto – nuo to labai priklauso, kokioj aplinkoj vaikas auga ir kokias žinutes jis gauna. Taip pat priklauso nuo jo vidinio pasaulio – kiek ilgai jam reikia būti egocentrišku.

Jeigu tai vyksta natūraliai, nebus pokyčiai staigūs, viskas vyks palaipsniui. Galbūt vieną dieną vaikas norės dalintis žaislu su kitu vaiku, nes ateis suvokimas, kad noriu savo dalelę duoti kitam, galbūt norės atjausti verkiantį vaiką. Gali net taip būti, kad vienas vaikas verkia, jį pastebės kitas vaikas ir jam pasidarys liūdna. Tai tokie maži dalykai gali padėti vystytis gana anksti, jau nuo kokių 5 metų vaikas gali gebėti į lipti į kito batus, prasideda mentalizacija – aš sugebu suprasti, kaip kitas gali jaustis. Tai yra ganėtinai komplikuotas dalykas, tas suvokimas. 5 metai – tai tik pati pradžia, kad aš galiu sugalvoti, kad įvyko tas ir tas, todėl kitas žmogus jaučiasi taip ir taip.

Tačiau jei atsiras kažkoks suvokimas, tai nereiškia, kad vaikas kiekvieną dieną kiekvienoje situacijoje toks ir bus. Betgi paaugliai lygiai taip pat grįžta į 2 metų vaiko egocentriškumą, nes labai daug jungčių jų smegenyse miršta, pasišalina ir yra statomos naujos. Todėl jie kartais tampa 2-mečiais vaikais, galvojančiais tik apie save ir ,,man, man, man!”. O kitą dieną ar kitą akimirką jie gali būti kaip suaugusieji ir puikiai suprasti, kas vyksta, ir būti labai empatiški ir atjautūs. Tai labai normalus procesas.

Kaip ir bet kas kitas, ką vaikai mokosi, jie to neišmoksta staiga. Jie kalbos taip pat nepradeda berti kaip žirnių, žodyną susirenka palaipsniui. Lygiai taip pat ir su empatija. Jie palaipsniui jos išmoksta. Jei vieni pradės atjausti 5 metų, kiti gali pradėti vėliau.

D. Tikrai taip. O jei dvimetis įkando savo mamai, ir ji sako: ,,Žiūrėk, man skauda!”, ar galima taip teigti, jis realiai nelabai supranta, kad kitas žmogus jaučiasi kitaip, nei jis pats, nes jam juk neskauda?

G. Taip! (juokiasi) Jam juk tikrai neskauda. Tokio amžiaus vaikai dar nesupranta, kad mano pasaulis nėra tas pats, kas kito pasaulis, nėra pilno atskyrimo. Tai, ką aš galvoju, tai, ką aš jaučiu – jam atrodo, kad tą jaučia ir galvoja visi, mažylis neatskiria savęs kaip asmenybės nuo visų kitų. Vaiko egocentriškumas yra natūralus ir jis turi būti – leiskite laisvai vaikui griebti tą torto gabaliuką ir kišti į burną. (juokiasi) Bet tai nereiškia, kad tėvams nereikia reaguoti. Juk tik taip vaikas ir moksi.

Mes neturim turėti lūkesčių, kad vaikas supras, kaip čia man skaudėjo. Dėl to turbūt galim ir supykti, nes jaučiam skausmą, bet galim neparodyti pykčio ant vaiko, nes jis dar nesupranta. Bet parodyti, kad man skauda, yra būtina, nes būtent per tokias žinutes jis ir mokosi. Galime sakyti: ,,Au, oi, skauda mamytei!”. Bet jokiu būdu neatstumkite vaiko, jo nebauskite. Verčiau parodykite, kas čia įvyko.

Tarkime, sėdi vaikas jums ant kelių, žaidžiam, žaidžiam ir bam, įkanda. Gal ne dėl to, kad piktas, o tiesiog iš jaudulio įkanda - va, suvalgysiu tave, taip myliu, kad suvalgysiu. Ir jei tada mes atstumiam vaiką: ,,Ne, negalima!”, pasodinam kažkur ir nueinam -  tai yra bausmė. Vaikas nesupras, kas čia įvyko, ką aš tokio padariau. Tokie įvykiai (ne vienas jų, bet jei toks baudimas nuolat kartosis ir kartosis) reikš, kad laikui bėgant vaikui bus sunkiau ir sunkiau išreikšti sunkius jausmus, greičiausiai vaikas ilgainiui juos uždarys viduj. Ir jei vaikas ilgai laikys uždarytus jausmus, iš gali gali kilti visokiausių emocinių sutrikimų.

D. Esu sutikusi patarimų, kad jei vaikas nesupranta, tai galima įkąsti atgal, kad vaikas suprastų, kaip skauda. Ką tu galvoji apie tokius patarimus? Žinau, tiesą pasakius, ką tu pasakysi, tik noriu užakcentuoti šitą dalyką, nes viešojoj erdvėj, Facebook’o platybėse tikrai tenka pamatyti tokių ,,patarimų”.

G. Aš juokiuosi pro ašaras, bet iš tikrųjų mane tokie dalykai šokiruoja, kad kažkam atrodo, jog tokiu būdu galima vaiką tokių ,,pamokų” išmokyti. Ne, vaikas taip daro ne dėl to, kad jis nori įskaudinti – jokiu būdu! Jis nes nesuveda minčių, kad aš padarysiu taip, tada vyks taip ir anaip. Ne, tai vyksta instinktyviai. Net jei ir padarė iš pykčio, tai yra savisauga – kaip žvėriukas. Ta smegenų dalelė, kuri atsakinga už išgyvenimą, yra bendra, kurią mes dalinamės su gyvūnais.

Jeigu mes už tai baudžiame vaikus arba kandame atgal, tai tuomet parodome, kad esame du kūdikiai kambaryje ir nei vienas nesugeba būti suaugusiu.

Tada jau tikrai negerai.

Jei jau yra du kūdikiai, tai kas atsakingas už jų gerovę? Mūsų kaip tėvų atsakomybė yra būti suaugusiu ir galvoti, ką aš galiu padaryti dabar, kad sukurčiau balansą, kaip aš galiu būti ta mąstanti smegenų dalis, panaudoti savo išsivysčiusias smegenis tam, kad galėčiau apglėbti jo irzulį, pyktį, norą išreikšti emociją. Ir gerai, kad jis ją išreiškia, neužspaudžia – jis turi tą daryti. Mūsų, kaip tėvų, pareiga yra padėti vaikui sugrįžti į balansą. Ir dėl to ir naudojam tą empatiją.

D. Aš esu beveik tikra, kad tikrai yra tėvų, kurie mūsų klauso ir sako: ,,Žinai, tu sakai, kad vaikai tokie nepikti ir tikrai ne specialiai jie daro. Bet žiūriu į savo vaikus žaidžiančius ir man tikrai atrodo, kad vienas kitam specialiai kažką daro – trenkia iš nieko. Gal kažką praleidau?“ Kaip tu tai pakomentuotum?

G. Taip, ir dar sako, kad vaikai manipuliuoja. (šypsosi) Manipuliuoja tėvais. Ir lengva taip pagalvoti. Aišku, kad vaikai pyksta ir vienas su kitu pykstasi, ypač broliai ir sesės, vaikai supyksta ir ant tėvų. Taip jie ir išmoksta tam tikrų strategijų.

Jei, pavyzdžiui, brolis mėgsta žaisti su kažkokiu žaisliuku, ir aš ant jo supykau -  gal tuomet jį pagriebus? Bet tada, kai jis griebia, vaikas negeba naudotis ta smegenų dalimi, atsakinga už mąstymą. Vaikas nepagalvoja, kaip čia dabar jis pasijus – nesugeba to dalyko, nes tai vyksta instinktyviai, intuityviai. Ta smegenų dalis dar nėra gerai išsivysčiusi. Jei vaikas supyko, tas impulsas įskaudinti yra toks stiprus ir jis eina iš tos smegenų dalies. Ši smegenų dalis yra atsakinga už sustabdymą. Pavyzdžiui, aš dabar šneku su jumis ir galvoja: ,,Greta, tu alkana, bėk į šaldytuvą“. Ir jei aš dabar būčiau 2 metų, tai aš atsistočiau ir bėgčiau valgyti. Šita smegenų dalis mane stabdo ir sako ,,Ne, tu dabar dalyvauji pokalbyje ir atidalyvauk iki pabaigos.“ Vadinasi šita smegenų dalis nuramina šitą ir pastaroji ramiai sėdi ir laukia, ir viskas man su tuo gerai, aš sugebu susikoncentruoti. Aš netgi negalvodama apie tai,natūraliai mūsų pokalbį tęsiu ir net galiu įvardinti, kad esu alkana, galiu pajusti.

Tai buvo užspausta, nes vyksta šitie procesai pasąmoningai natūraliai. Pas vaiką nėra šios išsivysčiusios smegenų dalies. Jei aš supykau – ėmiau ir trenkiau. Ir jei nėra smegenų dalies, kuri sako ,,Palauk! Jei tu trenksi, tavo broliui skaudės, jei atimsi mašinėlę, kurią jis labiausiai mėgsta, ar lėlę, jis supyks, jam bus skaudu“, kaip mes galim tikėtis, kad jis sustos? Ji vystosi palaipsniui, tačiau iki galo gali išsivystyti tas gebėjimas sustoti tą akimirką, kai noriu kažką daryti, tik tada, kai žmogus būna suaugęs.

Žinai, iš tikrųjų nereikia eiti net į vaikus. Pagalvokim patys apie save, gal tėvai gali pareflektuoti patys apie save: kiek jums buvo tokių akimirkų, kai jūs stipriai supykot ir norėjot numesti puodelį ant žemės ir jį sudaužyti? O gal taip ir padarėt? Kodėl nesustojot ir nepagalvojot ,,O kaip čia pasijuto mano močiutė, kai aš numečiau jos mėgstamiausią lėkštutę“? Dėl to, kad veikė šita smegenų dalis ir ji buvo tokia stipri, kad ji nesugebėjo apsaugoti. Visi turim tokius impulsus.

Įsivaizduokit, kad mums kartais sunku susikontroliuoti, neapšaukti, nepakelti balso ant vaiko, nesupykti ant jo. Kaip vaikas, pas kurį nėra išsivysčiusi smegenų dalis, galinti pasakyti ,,Stop!”, gali tai padaryti?

D. Tai iš tikrųjų netgi galima būtų teigti, kad jei mums kartais atrodo, kad vaikas daro specialiai, suvokdamas, ką jis daro, ir žinodamas, kas čia už to bus, tai galim sakyti, kad ne, jis negali to padaryti, nes jo smegenys dar neturi tokių gebėjimų.

G. Taip.

D. Čia tas pats pasakytina ir apie manipuliavimą. Tikrai dažnai pasigirsta, kad vaikai manipuliuoja. Smegenys, ypač mažų vaikų, dar tikrai neleidžia to padaryti. Kaip kad ir Greta sako, empatija ir supratimas, kas bus po to, kai aš ką nors padarysiu, ką žmonės pagalvos, pradeda formuotis apie penktuosius gyvenimo metus. Tai reiškia, kad jei kalbame apie dvimetį-trimetį, tai dar jis tikrai ne ten, kad galėtų iš tikrųjų sudėtingai mąstyti, kas bus, kokią įtaką padarys vienas ar kitas mano veiksmas.

G. Taip!

D. Dar pakalbėkim apie kitą empatijos situaciją. Galbūt tai yra labai normalu, bet aš, pavyzdžiui, net namuose esu susidūrusi su tokiais epizodais, kai vaikai, atrodo, net per daug įsijaučia, net per daug empatijos. Pavyzdžiui, pradeda kitas vaikas verkti, ir mūsų vaikas verkia iš paskos. Mes, atrodo, pasakojam visai paprastą istoriją: ,,Gyveno paršelis, atėjo vilkas“. Ir tada vaikas net pasikūkčiodamas pradeda verkti, nes paršelis išsigando. Ir kartais atrodo kas čia vyksta, gal per daug jautrumo?

G Galvoju, kad visose situacijose reiktų kelti klausimą, kad jei jau vaikas geba išreikšti savo jausmus ir geba apie tai kalbėti – tuomet tiesiog vėliau su juo apie tai pakalbėti, kad tau labai gaila paršelio ir kad jį suvalgė. Ir galbūt, jei sureagavo per jautriai ir labai stipriai apsiverkė, vaikai naudoja trečią dalyką, objektą kaip įrankį išreikšti savo jausmus.

Galbūt vaikas gebėjo susieti pasakojimą su savo jausmais, kur jis buvo panašioj situacijoj, gal kažką patyrė labai pavojingo (simboliškai sutiko vilką), gal pats buvo kaip paršelis, kuriam grėsmė buvo? O kas ta grėsmė? Tėvam reikia išspręsti rebusą, pagalvoti, kas įvyko šiandieną, gal vaikas po ilgos pertraukos pradėjo eiti į darželį. Gal tas išsiskyrimas jam atrodė, kad aš kaip paršelis labai nesaugioj vietoj ir čia mokytoja-vilkas atėjo ir man dabar bus baisu. Bet tas jausmas buvo užspaustas, galbūt nepastebėtas ir pačio vaiko – jau kaip ir suprantu, kaip čia viskas turi vykti ir viskas gerai su tuo darželiu, bet kažkas lyg ir negerai, bet ir nenoriu apie tai šnekėti, bet va dabar skaitom knygą ir visi jausmai išsilieja. Atrodo, kad čia to paršelio gaila, bet dažnai vaikas tai panaudoja kaip įrankį, kad išreikštų savo jausmus.

D. Juk ir mums, suaugusiems, būna, kad kažkas pasakoja kokią nors istoriją ir ji mums primena kažką mūsų praeityje, kažką sukirbina, ir galim labai emocingai sureaguoti.

G. Aha! Lygiai tas pats ir vaikams. Jei vaikas nori skaityti vieną knygutę vėl ir vėl, vėl ir vėl, reiškia, kad vyksta kažkokie procesai, ką jam reikia išjausti. Dažnai tėvams atsibosta, kiek gi galima, du mėnesius skaityti tą pačią knygelę, jau ir atmintinai gali žinoti. Bet jos reikia vaikui, yra poreikis. Ir suaugusiems knygas skaityti ar filmus žiūrėti. Ir visada įdomu paklausti, kodėl šiuo metu šis filmas yra tavo mėgstamiausias, kodėl būtinai apsiverki tokiam ir tokiam epizode, kas jame yra, kad tau sukirba širdelė, ir iššaukia jausmus – mumyse taip pat vyksta procesai.

D. O ar yra kažkoks pavojus, kad vaikas periminės kito žmogaus jausmus? Kartais tikrai yra suaugusiųjų gyvenime toks susiliejimas, kai kitas žmogus kažką išgyvena ir, atrodo, lyg ir atjaučiam, bet ir įkrentam į tą būseną. Ar jau turėtume apie tai galvoti, ar dar per anksti?

G. Ne, su visais žmonėm visą laiką vyksta empatija. Tai yra gebėjimas pasilieti su savo jausmu ir atpažinti jį kitame. Skamba sudėtingai, bet taip ir yra. Dar kartelį - empatija yra gebėjimas susijungti su savo jausmu ir atpažinti jį kitame. Matau, kad Dovilė liūdna, aš atpažįstu tą jausmą, nes aš jį žinau – žinau, ką reiškia jaustis liūdnai, atpažįstu savyje.

O jei negebu savo jausmų atpažinti, jų baidausi ir juos nustumiu šalin, man per daug baisu eiti gilyn, tada dažnai pasąmoningai mes perkeliam tuos jausmus. Aš negaliu sėdėti su savo liūdnumu ar pykčiu, štai imk, Dovile, pati supyk. Bet mes tą patį galime jausti. Dažnai būna, kad tėvai taip jaučia baimę, kad vaikai pradės eiti į darželį. Tai yra natūralu bijoti išsiskyrimo. Kai jaučiu tą baimę, bet neigiu, kad ją jaučiu, galvoju, kad lyg ir jaudinuosi, bet viskas čia bus gerai, nelabai stengiuosi su savo nerimu susidoroti. Vaikas, žinoma, kad tai pagauna. Tada ir vaikas jaučia tą nerimą, ir aš jaučiu tą nerimą, ir aš tada galbūt pasąmoningai perduotu ir vaikui. Tuomet gaunasi labai didelis nerimo burbulas, labai sunku atsiplėšti. Todėl svarbu pastebėti, kaip aš jaučiuosi. Ir tada vaikas mokosi.

Jei man yra neramu, kad vaikas eis į darželį, tuomet verta pagalvoti, kaip aš galiu pati sau padėti, kaip galėčiau jaustis ramiau. Ar aš šnekuosi su kitais, ar ieškau pagalbos, ar kažką paskaitau, ar tiesiog pasėdžiu su tuo jausmu ir pastebiu, kad aš jį turiu? Kai jaučiu tą jausmą kažkieno per daug, vaikui tai ateis daug vėliau. Mums taip pat svarbu atpažinti, kas yra mano, o kas yra kito. Bet jei jau jaučiu per daug jausmų, per stipriai reaguoju į situaciją aš pats ar vaikas, vadinasi, kad tai nebūtinai yra empatija. Aš tiek stipriai jaučiu kito jausmą, kad tuoj suplyšiu. Vadinasi, kad kažkas yra pačiam vaike, ir galbūt tada galime pakalbėti su vaiku. Tai nebūtinai reiškia, kad aš jaučiu empatiją kitam žmogui.

D. Vis dėlto empatija yra gebėjimas susijungti su jausmu savyje, pastebėti jį kitame žmoguje, atjausti, bet tuo pačiu nesusirinkti to jausmo ir jo nepasiimti iš kito žmogaus. Ar taip galima būtų pasakyti?

G. Taip. Tėvai gali pasižiūrėti labai gerą filmuką Brené Brown, netgi Youtube yra klipukas, berods, 2 min apie empatiją. Ten labai puikiai parodo, kaip voveriukas ar lapė, nežinau, kažkas labai labai liūdna. Ji tokia liūdna, kad ji nueina į gilią juodą skylę. Ir meškinas nežino, kas yra tai lapei, todėl pasižiūri žemyn ir ten be jokių žodžių nusileidžia. Jis sako: ,,Aš nežinau, kaip tu jautiesi, bet aš žinau, ką reiškia būti juodoj skylėj. Aš nežinau, kas vyksta tavo gyvenime, bet aš žinau, ką reiškia būti tamsumoj“. Ir tiesiog sėdi abu. O pas ką nėra empatijos, tuomet į duobę įkrenta kitas gyvūnas ir sako: ,,O, tamsu čia. Gal sumuštinio nori?“ Aš matau, kad tu liūdna, bet gal dabar jau šypsokis, gal paimk ir daryk, kad tau būtų geriau. Tai nėra empatija.

D. Tai gal labai arti empatijos gali būti ir paprasčiausias gailestis? Aš matau, kad tu liūdna, man tavęs gaila, imk sumuštinį, šokoladas visada padeda. (juokiasi) Aha. Tai tiesiog jau pačiai pabaigai, gal galėtum sudėlioti pačius pagrindinius akcentus, ką tu norėtum, kad tėvai išsineštų iš mūsų pokalbio apie empatiją ir ką atsimintų ir pritaikytų savo namuose?

G. Turbūt labiausiai reikėtų atsiminti, kad empatija vystosi palaipsniui ir natūraliai. Taip pat svarbus kvietimas pažvelgti patiems į save ir per daug nesijaudinti, per daug ne nerimauti, kaip čia bus po metų ar po dviejų mėnesių. Dažniau leisti sau pabūti akimirkoj čia ir dabar. Kai vyksta paprasti dalykai, mokytis iš jų. Jeigu aš nusvilau pirštą bedarydamas balandėlius, tai vat ir sureaguokime, bet per daug negalvokime, žinodami, kad tai vyksta natūraliai. Iškelkime klausimą, kiek aš leidžiu sau jausti, ir kiek aš rodau sau empatiją ir visiems kitiems. Ir žinoti, kad vaikas natūraliai priims tai kaip pamoką. Nereikia mums specialiai kažko daryti ir vaikų mokyti empatijos.

D. Ir turbūt tuo pačiu, jei pastebim, kad mums pritrūksta empatijos sau, pasinaudoti tuo kaip kvietimu, kaip tu gražiai pavadinai, truputėlį atjausti labiau ir save.

G. Taip, taip!

D. Tai ką, Greta, ačiū tau už šitą pokalbį, ačiū už mintis, už akcentus. Tikimės, kad tėvai pasinaudos.

G. Ačiū tau!

D. Iki!

G. Iki!