Kas yra psichodvasinė tėvystė ir kuo ji gali padėti kasdienėse tėvystės situacijose?
Džiaugiuosi, pristatydama puikų informacijos deimančiuką, kurį atradau per Instagram – dr. Marion Rose. Jau daugiau nei 30 metų Marion yra pasinėrusi į raidos psichologiją, psichoterapiją ir motinystės pasaulius. Ji apsigynė daktaro laipsnį Kembridžo universitete, tirdama motinos ir kūdikio santykius, ir yra praleidusi daug metų mokydama bei dirbdama psichodvasine psichoterapeute.
Jos puslapis www.marionrose.net, Instagram, ir Facebook yra pripildyti įžvalgomis apie sąmoningą tėvystę (angl. Aware Parenting), pagarbų prieraišumą, meilę ir atjautą sau patiems kaip tėvams, ir netgi savo pašaukimo paieškas verslininkams. Jei kurios nors iš šių temų sudomino, būtinai sekite Marion – jos darbas tikrai vertingas ir įkvėpiantis. Dėkui, Marion, už tai, ką darote ir už Jūsų laiką pasidalinant savo išmintimi:
Asta: Miela Marion, be galo džiaugiuosi, jog pavyko su Jumis susisiekti! Radau Jūsų darbą Instagram ir iš karto pajaučiau didelį smalsumą ir rezonansą. Su malonumu pasinerčiau giliau į Jūsų išmintį ir įžvalgas, kuriomis dalinatės.
Marion: Sveika, miela Asta, džiaugiuosi, girdėdama apie Tavo smalsumą ir rezonansą, kaip ir šia galimybe nerti truputį giliau!
Asta: Tad nuo pradžių. Papasakokite truputį daugiau apie save – Jūsų karjerą ir motinystės kelionę. Kaip radote šį kelią, kuriame esate dabar?
Marion: Esu tokia dėkinga, kad mano pačios kelionė į tapimą vis labiau savimi visada buvo lygiagreti mano „karjerai” ir pašaukimui bei motinystei. Viskas prasidėjo nuo tada, kai būdama paauglė, jaučiausi pilna baimės, savikritikos, gėdos ir kaltės. Man atrodė, kad taip stipriai skyriausi nuo visų bendraamžių mokykloje ir norėjau suprasti, kodėl buvau tokia, kokia buvau, bei kaip gyventi laimingesnį gyvenimą.
Tai mane nuvedė į psichologijos studijas, kurios man tuo metu labai patiko! Visgi žinojau, kad turėjau geriau pažinti save, šis pažinimas buvo reikalingas, jei norėjau padėti kitiems, kas tuo metu taip pat tapo mano pašaukimu. Taigi rašiau doktorantūros darbą apie pogimdyvinę depresiją ir pradėjau savaitines psichoterapijos sesijas. Tačiau to neužteko. Tuomet ir ėmiau mokytis, kad tapčiau Psichosintezės psichoterapeute. Tai buvo 1992-aisiais.
Asta: Turite tiek daug metų patirties, tyrimų ir darbo akademinėje bei psichologijos ir psichoterapijos srityse. Man labai smalsu, ar dvasingumas visada buvo to dalis, ar Jūsų darbas buvo transformuotas ir su tuo kažkaip apsijungė vėliau?
Marion: Ačiū! Dvasingumas prasidėjo gana anksti. Mano doktorantūros Keimbridžo Universiteto studijų metu ieškojau kažko „daugiau”. Ten radau grupę, kuri tuo metu domėjosi viskuo, susijusiu su kas tuo metu buvo vadinama „Naujuoju Amžiumi” – tai apjungė tokias temas kaip aktyvus klausymas – kas man tuo metu buvo labai nauja – su dvasiniu suvokimu, jog gyvenimas yra daug daugiau.
Netrukus sužinojau apie Psichosintezę, psichoterapijos formą, kurią ėmiau studijuoti. LABIAUSIAI man joje patiko tai, jog ji apjungė visą modernų asmenybės vystymosi suvokimą, tačiau daug didesniame kontekste – supratime, kad kiekvienas esame unikali Siela, vedama mūsų Esaties. Man labai patinka šis požiūris, nes jis vertina visus žmogaus prigimties aspektus. Nuo tada mano darbas ir tapo psichodvasiniu.
Asta: O sąmoningos ir prieraišios tėvystės filosofijos – ar jos buvo Jūsų motinystės kelionės dalimi nuo pat pradžios, ar jas atradote vėliau?
Marion: Apie prieraišiosios tėvystės teoriją sužinojau, studijuodama doktorantūroje. 1992-aisiais senų knygų parduotuvėje Keimbridže atradau The Continuum Concept (liet. Tęstinumo koncepcija), ir ši knyga stipriai paveikė mano suvokimą apie žmones, o ypač kūdikius ir vaikus, taip pat tvirtą prieraišumą. Apie sąmoningą tėvystę (angl. Aware Parenting) pirmą kartą sužinojau, besilaukdama savo dukters 2001-aisiais, ir iš karto supratau, jog tai buvo tai, ko ieškojau. Tai buvo vienintelė tėvystės paradigma, į kurią įėjo visas man gerai pažįstamas akademinis psichologinis mąstymas, taip pat ir psichoterapinės žinios, įgytos mano studijų ir psichoterapijos praktikos metu.
Buvo ir dar vienas papildomas elementas – tai, jog kūdikiai ir vaikai jaučia tikrus jausmus, nuo pat gyvenimo gimdoje, ir kad nuo pat gimimo jie gali pagyti po stresinių situacijų, sunkių kasdieninių įvykių ir traumų (įskaitant traumą gimimo metu ar gimdoje).
Esu TOKIA dėkinga, jog prieš tapdama mama turėjau 14 metų gilaus pasinėrimo į suvokimą apie gimdymą (taip pat mokiausi Hipnotinio gimdymo (angl. HypnoBirthing)), kūdikystę ir vaikų vystymąsi bei 10 kassavaitinės psichoterapijos ir apmokymų metų. Tai buvo priežastis, dėl kurios pirmieji motinystės metai buvo daug lengvesni, nes aš supratau daug daugiau apie save, apie savo dukterį, apie kūdikių ir vaikų poreikius bei jausmus.
Asta: Jūsų darbo dėka atradau žodį „psichodvasinis” – prašau, papasakokite daugiau ir pasidalinkite apie tai, ką jis reiškia ir kokiuose kontekstuose įgyja giliausią prasmę.
Marion: Mano manymu, psichodvasinis požiūris mus supranta kaip sielas. Kiekvienas mūsų esame unikali dieviškumo dalelė, tačiau taip pat esame persipynę su viskuo, kas tik yra. Mūsų asmenybė, kuri susiformuoja, priklauso nuo mūsų sielos santykio su aplinka (šeima ir kultūra), kurioje užaugome. Mūsų asmenybė gali būti skaidrus arba labai iškreiptas sielos atspindys.
Kuo labiau mūsų asmenybė atspindi mūsų sielą, tuo labiau jaučiamės ,,savimi”. Gyvenimo kelionės esmė yra artimai sielą atspindinčios asmenybės vystymas. Kitaip sakant, mes tampame vis labiau tuo, kuo esame iš tikrųjų.
Kalbant apie kontekstus, man labiausiai šis žodis patinka asmeninio „vystymosi”, tėvystės ir verslumo srityse.
Asta: Jūs taip pat siūlote psichodvasinės tėvystės kursą – pasidalinkite daugiau apie jį.
Marion: Tai yra būdas perkelti labai ezoterinius principus į labai praktinius ir apčiuopiamus veiksmus. Pavyzdžiui, tai, kaip mes reaguojame į mūsų vaikų „ne” ir jų isterijos epizodus, palieka gilų efektą jų valios ir pasiryžimo vystymuisi. Paaiškinu, kodėl taip yra, ir kaip tėvai gali reaguoti, kad padėtų savo vaikams vystyti jų sielą atspindinčią asmenybę, bei tam, jog liktų ryšyje su savo tikrąja meilės ir pasiryžimo prigimtimi.
Asta: Pašnekėkime apie vieną iš Jūsų didžiausių aistrų, pirmyn vedančių Jūsų darbą – tai yra atjautą pačiam sau. Manau, būtų teisinga pasakyti, jog dauguma mūsų, mamų, turime vidinį dialogą, kuris galbūt yra šiek tiek per daug kritiškas ir neatjaučiantis. Atrodo, kad nuolat yra vis daugiau darbų, dažnai abejojame savo pasirinkimais, tenka balansuoti tarp daugybės prioritetų ir reikalavimų. Taigi, ta savęs atjauta labai lengvai paskęsta tame triukšme. Kaip sukūrėte sau naują, labiau atjaučiantį vidinį dialogą?
Marion: Taip, tai yra viena iš mano DIDŽIAUSIŲ aistrų, be abejonės! Aistringai prisidedu prie kūrimo naujo būdo atsakyti sau pačioms, ypatingai mums, mamoms! Iš pradžių ėmiau keisti savo vidinį dialogą, kai pradėjau studijuoti Nesmurtinę okomunikaciją (angl. Non-Violent Communication) 2002-aisiais.
Paskutiniaisiais metais, mano darbui besivystant, sukūriau santykius su savo Vidine Mylinčia Komanda: mano Vidine Mylinčia Motina, Vidiniu Mylinčiu Tėvu, Vidiniu Geriausiu Draugu ir Vidiniu Mylimuoju; kiekvienas iš jų man atsako pilnais atjautos būdais.
Asta: Kokia maža praktika galėtumėte pasidalinti noritiems žengti žingsnelį sąmoningos savo atjautos link?
Marion: Vienas „triukas”, kurį siūlau, jei išgyvenate kažką sunkaus ar turite griežtą vidinį dialogą kokia nors tema, yra paklausti savęs, ką pasakytumėte, jei Jūsų vaikas būtų toje pačioje pozicijoje, kaip Jūs dabar, o Jūs būtumėte jo močiutė. Kaip jam atsakytumėte? Ir tuomet, ar norėtumėte taip pat atsakyti ir sau?
Asta: Prašau, pasidalinkite, kaip galėtumėme tapti labiau atjaučiančiais tėvais. Kas tai yra atjaučianti tėvystė, ir kaip galime aktyvuoti daugiau šio sąmoningumo būdami su savo kūdikiais ir vaikais, ypač situacijose, pilnose nuovargio ir įtampos?
Marion: Vienas svarbus žingsnis atjaučiančioje tėvystėje yra turėti atjautos atskaitos tašką. Mes gyvename kultūroje, kurios požiūris į žmogaus prigimtį yra labai griežtas, ir ypatingai, kai kalbame apie kūdikius ir vaikus.
„Kuo labiau galime rasti atjautos atskaitos tašką, tuo dažniau galvosime atjaučiančiais būdais, suprasdami tikrąsias vaiko elgesio priežastis, o ne pagal senamadiškas vaikus nuteisiančias elgesio teorijas."
Kai suvokiame, jog vaiko tikroji prigimtis yra mylėjimas ir pasiryžimas, ir renkamės likti ryšyje su šiuo suvokimu net ir sunkiomis akimirkomis, tai gali viską pakeisti.
Man labai patinka sąmoningos tėvystės požiūris ir supratimas, kad jei vaikas daro kažką, kas mums nepatinka, to priežastis yra kažkas, ką jie galvoja, ko jiems reikia arba kaip jie jaučiasi. Tad atsakydami į tai, galime jiems padėti grįžti į savo tikrą mylėjimą ir pasiryžimą.
Asta: Kaltė! Manau, kad tai daugiau ar mažiau svarbu daugumai tėvų. Kai kurie tėvai ją jaučia todėl, kad verda per mažai daržovių, kiti dėl to, jog namie neturi pianino. Dar kiti dėl to, jog daug dirba ir mažai laiko praleidžia namuose, tie tėvai, kurie yra namuose – galbūt dėl to, kad ne visada jaučiasi įkvėpti ar geros nuotaikos ir t.t. Ką turėtumėme išmokti iš šių situacijų, kuriose jaučiamės kalti, ir kokiais būdais galėtumėme transformuoti kaltę į kažką pozityvaus?
Marion: Kaltė yra socialinės konstrukcijos jausmas. Tai nėra jausmas, su kuriuo mes gimstame – jis atsiranda, kaip jau minėta, iš šių griežtų mąstysenos būdų, kuriuos mūsų kultūra yra išlaikiusi tūkstančius metų. Kaltė yra naudojama kaip prievartos ir bausmės forma, bandant mums padėti elgtis labiau mylinčiais būdais.
Mes galime transformuoti vidinę prievartą, tokią kaip „aš turėčiau daryti xyz”, į radimą ryšio su mūsų vertybėmis ir pastebėjimą, kas mums trukdo elgtis pagal savo vertybes. Tuo būdu yra labiau tikėtina, kad pasirinksime elgtis taip, kaip norime elgtis. Taip pat galime transformuoti vidinę bausmę, tokią kaip „aš neturėjau taip pasielgti…”, į gedėjimą, jog veiksmas neatitiko mūsų vertybių, ir klausymąsi viduje, KODĖL taip elgėmės, bei to pataisymą, kad būtume labiau linkę elgtis darnoje su savo vertybėmis kitą kartą.
Kaltė yra pasenusi ir neefektyvi. Veiksmai, kylantys iš pasiryžimo ir meilės, yra daug efektyvesni ir daug malonesni!
Asta: Kita Jūsų darbo dalis, kuri mane labai sudomino, yra atsiliepimas su meile į savo pašaukimą. Motinystė pati savyje jau yra gilus pašaukimas, tačiau kartais ji gali būti tokia viską apimanti, jog galime pradėti jaustis taip, lyg neglobojame visų kitų savo savasties dalių, ar kad atidėliojame veiklą kitose gyvenimo srityse. Kaip pradėti šį atsiliepimą su meile į mūsų pašaukimą? Kaip galime labiau rūpintis tomis mūsų dalimis, kurios motinystės įkarštyje galbūt šiek tiek lieka apleistos, ypač su mažais vaikais?
Marion: Labai ačiū! Manau, kad apie du svarbiausius dalykus jau pakalbėjome – išmokti būti labiau atjaučiančiais pačiam sau ir atsiliepti į mūsų pašaukimą mylinčiais, pasiryžimo pilnais būdais, o ne prievarta ir bausmėmis. Gyvename kultūroje, kuri nevertina tėvystės ir neparemia tėvų, tad tam, jog rastumėm, kaip galime pagerbti savo pašaukimą būti motina IR mūsų kitus pašaukimus, reikia daug aiškumo ir atjautos!
Tačiau man labai patinka tai, kad pereiname į laikmetį, kuriame tai yra labiau įmanoma negu bet kada anksčiau. Savo tinklaraščio rašymas, kol miega kūdikis, kūrimas įkvėpiančių paveiksliukų Instagram’ui, darbas internetu tuomet, kai tai labiausiai tinka šeimos gyvenimui – šių dalykų dėka motinos vis labiau ir labiau gali su meile atsiliepti savo vaikams, sau IR savo pašaukimui.
Asta: Psichodvasinis verslumas – man be galo patinka, kaip skamba šie du žodžiai drauge! Prašau, gal galite daugiau pasidalinti apie tai?
Marion: AČIŪ TAU! Man irgi jie labai patinka! Na, tai ir vėl apsijungia su tuo, apie ką jau kalbėjome. Tai žinojimas, jog kiekvienas iš mūsų turime unikalų pašaukimą, kuris skiriasi nuo visų kitų. Ir šio pašaukimo sekimas dažniausiai mums suteiks giliausią ryšio su savimi jausmą IR paprastai taip pat prikels skausmingas vaikystės patirtis bei griežtus vidinius balsus.
Taigi, buvimas verslininku yra lygiai tiek pat susijęs su vidiniu senų žaizdų gydymu (dažnai išreiškiant savo nuomonę, būnant matomu, būnant girdimu, ir t.t.) ir griežto vidinio dialogo transformacija (abejonės, teisimas, lyginimas, kurio išmokome iš kitų) tam, jog vis labiau galėtumėme pasidalinti savo dovanomis su pasauliu!
Asta: Ar turite kokių nors kasdieninių praktikų ar ritualų, kurie padeda Jums giliau įleisti šaknis ir jausti savo vidinį centrą kaip mamai ir kaip užsiėmusiai verslininkei?
Marion: Taip! Vos tik pabudusi, susisiekiu su savo Vidine Mylinčia Motina, kuri mane myli besąlygiškai, po to darau Pasiryžimo Praktiką, padedančią sukurti ryšį su tuo, ką noriu turėti, daryti ir kuo noriu būti tą dieną, bei rasti savo pasiryžimą tą turėti ir daryti bei tuo būti!
Asta: Jūsų puslapis yra lobių skrynia, pilna resursų ir apmokymų visiems, ieškantiems įkvėpimo. Kur yra geriausia vieta pradėti smalsaujantiems ir norintiems nerti šiek tiek giliau?
Marion: Ačiū, mieloji! Yra nemokamų straipsnių ir nemokamų kursų, galima pradėti nuo jų! Taip pat rekomenduoju savo Instagram’ą; turiu daug #aminutewithmarion video, kuriuos lengva išklausyti užsiėmusiems tėvams – ypač apie vaikus ir jausmus, kaltę bei jėgą ir bejėgiškumą tėvystėje.
Asta: Labai Jums dėkoju, jog skyrėte laiko pabendrauti! Nekantrauju daugiau išmokti iš Jūsų!
Marion: Tai buvo tikra garbė! Ačiū, jog pakvietei mane! Daug Tau meilės!
***
Su Dr. Marion Rose kalbėjosi Asta Rudzinskaitė, originalus interviu anglų kalba čia.
Tėvystėje ieškote pagalbos ar paprasčiausiai palaikymo? Prisijunkite į palaikančią tėvų ir specialistų bendruomenę „augantys tėvai“!
Nuotrauka: Kristina Rutkauskienė
Taip pat skaitykite:
Kaip tėvystė pakeičia gyvenimą: pirmieji metai iš tikrųjų gali išsprogdinti smegenis
Kaip tapus tėvais neprarasti savęs? Pokalbis su tėvystės koučere Renata Cikanaite
Praktinė tėvystės magija: pagarba kūdikiui