Tėvystė prasideda galvoje. Neįtikėtina, kaip dažnai gyvenimą patiriame per istorijas, kurias mes patys susikuriame.
O jei susikuriame, tai gal galime pasirinkti mums tinkamiausią scenarijų? Deja, deja, konsultacijose bendraudama su tėvais pastebiu, kad tos istorijos retai daro tėvystę mielesne.
Prigimtinai mūsų smegenys užprogramuotos ieškoti pavojų. Gal todėl dažniausiai sutinkamos istorijos yra gana nerimastingos.
Istorijos apie mus, kaip mamas/tėčius
Augindami vaikus, mes ir susimauname, ir esame visiški tėvystės rock stars, o dar mes auginame geriau/jautriau, nei daugelis mūsų buvo auginti.
BET atsigulę vakare mes dažniausiai istorijas kuriame apie susimovimo momentus, prisimindami pagyvinti juos ateities spėjimais: „Jis taip krūptelėjo, kai šaukiau, čia tikrai bus trauma visam gyvenimui… Kaip aš taip galėjau, kokia aš mama/tėtis? Greičiausiai ir ryšys dabar įtrūko, pauglystėje visai su manim nesiskaitys…”
Istorijos apie savo vaikus
Dar viena dažna tema tėvų galvose, tai istorijos apie vaikus: „Kai tik kažko neleidžiu, iš karto diskusijos, šaukimas, reikalavimas. Ir nusileidžiu vis dažniau - kas bus ateity? Visai nesusikalbėsim? Negerbs manęs visai, kai paaugs! Reikia kažkaip pradėt griežčiau!”
Čia tik labai banalūs galvoje besisukančių istorijų pavyzdžiai, kurie ne tiek ir svarbūs savo turiniu. Kas iš tiesų svarbu, tai kiek tos istorijos naudingos mums? Mūsų ir vaikų santykiui? Galų gale, tiesiog atmosferai mūsų namuose?
Kaip tikriausiai patyrėte, visai nenaudingos! Negana to, jos net neturi jokių įrodymų dėl to, kaip viskas bus ateityje. Tačiau čia ir dabar jos mums sukelia nemažai nerimo!
Ar negatyvios istorijos mums naudingos?
Todėl pirmiausia labai kviečiu pastebėti, kokios istorijos skamba jūsų galvose ir, jas pagavus, paklausti - ar šita istorija man naudinga? Ar ji gali būti netiesa? O tada perrašykime ją į tokią, kuri mus įkvėps.🤍
- Dovilė Šafranauskė 🤍 @pagarbitevyste
Taip pat skaitykite:
Ką sakyti, jei vaikas nerimauja?
Taip pat klausykite: