Kaip ir kada su vaikais kalbėti apie pornografiją? Klausimas daugeliui tėvų patenkantis į nepatogumo zoną.
Su Akvile Giniota galima klajoti po nepatogias temas, galima rasti dar nepastebėtą langą įprastose temose… Įtariu, ir patylėti su Akvile būtų visai patogu. Tiesa, neteko to išbandyti. Būtent todėl tinklalaidėje lytiškumo ugdytoja, grupės „Ne kopūstų vaikai” autore, mama Akvilė svečiuojasi jau trečiąjį kartą.
Šio epizodo tema… Laikykitės ir įsikibkite - pornografija.
Kaip pokalbyje sakė Akvilė, mes vis pavėluojame kalbėtis su vaikais apie tai, kas jiems rūpi, apie tai, kas aktualu. Ir kaip nepavėluosi, jei pornografiją rekomenduojama aptarti, kai vaikai sulaukia maždaug penkerių.
Pokalbyje sužinosite:
- Kodėl svarbu su vaikais kalbėti apie pornografiją?
- Kokius žodžius parinkti skirtingame amžiuje?
- Kaip reaguoti, jei vaikai pamatė ar žiūri pornografiją?
- Kokia galima žala, jei vengsime šios temos su vaikais?
O jei dar nesekate @nekopustuvaikai ar vis atidėliojate prisijungti prie Facebook grupės „Ne kopūstų vaikai” - DABAR yra geriausias metas tai padaryti!
O išskirtiniai, išmyluoti ir dar gilesni Akvilės tekstai gyvena jos Contribee paskyroje, tuo pačiu kodiniu pavadinimu - Ne kopūstų vaikai.
Norite pasitarti su specialistais dėl tėvystėje kylančių jausmų ar vaikų auklėjimo klausimų? Prisijunkite prie specialistų moderuojamos kolsultacijų grupės tėvams „augantys tėvai“.
Taip pat klausykite:
004: Lytiškumo komfortas nuo gimimo. Pokalbis su Akvile Giniotaite
030: Ko bijo tėvai? Pokalbis su Renata Cikanaite
028: Ypatingas lietuviškos motinystės jausmas. Pokalbis su Egle Lukinaite-Vaičiurgiene
________
Dovilė: Čia susitinka tie, kuriems ryšys su vaikais yra svarbus. Mylu.lt tinklalaidė „Pagarbi tėvystė“. Sveiki. Čia Dovilė Šafranauskė ir Mylu.lt tinklalaidė „Pagarbi tėvystė“. O šis pokalbis pats pirmasis naujame rudens-žiemos sezone. Žinau, kad tėvams (ne išimtis ir aš) rugsėjis dažnai praskrieja ypatingai greitai.
Adaptacijos, vėl grįžimas į ritmą, įvairiausi dalykai, kuriuos reikia padaryti. Taigi reikalų tikrai daug. Mūsų šeimai ir mano dukroms šitas rugsėjis buvo dar ypatingesnis ir įdomesnis, nes dukros pradėjo eiti į mokyklą. Taigi, buvo daug įtampos ir susigaudymo, ir galų gale atrasti, kaip, ką čia dabar dėti į tas priešpiečių dėžutes.
Visko buvo ganėtinai daug ir tikrai nevisada buvo lengva. Bet vienas dalykas, kuris man labai, labai, labai patinka mokykloje ir apie kurį šiandien jums noriu papasakoti: tai yra uniforma. Aš be galo džiaugiuosi, kad mano dukrų mokykloje yra uniformos. Supraskite mane teisingai. Man tikrai patinka, kad jos rengiasi, kad jos pačios išsirenka drabužius, kartais apsirengia ne visai taip, kaip aš norėčiau, bet tai yra jų saviraiškos forma.
Tačiau per visus tuos darželio metus rytinis apsirengimas, persirengimas ir galų gale pareiškimai, kad aš vis dėlto neturiu gražių suknelių, jau kažkaip buvo pasiekęs mano kantrybės ribas. Todėl savotiškai laukiau, kada gi prasidės mokykla ir kada galų gale bus uniforma.
Labai smagu, kad mano dukroms uniforma patinka, o man labai patiko pats uniformos įsigijimo procesas. Mūsų mokyklos uniformos yra iš 8TOGO. Ir man patiko, kad buvo labai paprasta. Tiesiog nuvažiavome į parduotuvę, išsimatavom ir iškeliavom su viskuo, ko mums reikės mokykloje. Tai labai, labai, labai džiaugiuosi tuo, kad viskas taip paprasta: ir ryte paprasta, ir nusipirkti paprasta.
Beje, vieną megztuką Sofija jau pametė. Iš tikrųjų nustebau, kad taip lengva man jį buvo nusipirkti, kadangi dydį jau žinojau, visiškai paprastai nusipirkau internetinėje 8TOGO parduotuvėje. Nereikėjo niekur eiti, atkeliavo tiesiai man į paštomatą.
Ką jau pastebėjau, kad su uniformomis gyvenimas tikrai lengvesnis tiek vaikams, tiek ir jų tėvams. Ir rytai pasidarė gerokai lengvesni. Taigi, labai džiaugiuosi, kad mūsų mokykla turi uniformą ir kad turiu būtent 8TOGO uniformą. Tai įmonė, kuri rūpinasi ne tik tėvų ir vaikų rytmečiais, bet taip pat ir tėvų, ir vaikų edukacija, remdama naujų tinklalaidės epizodų kūrimą.
Na, o dabar nerkime į mūsų naująjį epizodą, kurio viešnia - charizmatiškoji ir jau trečią kartą mūsų tinklalaidėje sutinkama lytiškumo ambasadorė ir pačios kiečiausias Lietuvoje lytiškumo grupės „Ne kopūstų vaikai“ kūrėja, dviejų berniukų mama Akvilė Giniota. Labas!
Akvilė: Labas, man irgi smagu ir visada malonu pabendrauti.
Dovilė: Kodėl tų epizodų su tavim yra šiuo metu daugiausiai mūsų tinklalaidėje? Ogi todėl, kad nebijai prieiti prie tokių kartais nepatogių temų arba prieiti prie visai patogių temų, bet pasižiūrėti į jas visiškai kitu žvilgsniu.
Ir be abejonės, šiandienos mūsų tema tikrai yra nepatogi. Net ir aš pati pagalvojau, kad taip įdomiai jaučiuosi apie ją kalbėdama. mes su Akvile šiandien kalbamės apie pornografiją.
Ir tikriausiai kaip ir kiekvienoj ne kasdien sutinkamoj temoj, ypač tėvystės kontekste, tėvams, kurie augo... Nežinau, aš tai augau kažkaip, tik gal be pornografijos arba „Altorių šešėlyje“ buvo ta slapčia skaitoma knyga. Pirmiausia, tikriausiai mes turime išsiaiškinti, koks mūsų santykis yra su šita tema?
Tai gal tu galėtum papasakoti, na, nuo ko mums, tėvams, pradėti aiškintis savo santykį su pornografija?
Akvilė: Labai daug kelių iš karto į galvą šauna, ką galima daryti. Tai apskritai pornografiją suvokiant, turbūt galima bandyti išsigryninti, ką mes suprantame, kas yra ta pornografija. Tai greičiausiai dauguma mūsų pornografiją suprantame kaip kažkur ten paskutinį televizijos kanalą po vienuoliktos vakaro rodomus vaizdus, filmo siužetus su nuogais žmonės, vyrais ir moterimis tobulais kūnais. Ir labai, labai daug sekso scenų.
Taip pat mums, mūsų kartai, tai gali dar asocijuotis su video kasetėm, bet ta pornografija, žinoma, ji yra įvairesnė: ir nuotraukos, ir kažkokie tie patys memai, ir audio turinys, bet dažniausiai ta visa kita, na, ji yra labiau [00:06:00] nišinė. Mes kalbame apie mainstream'inę, PornHub pornografiją. Šiais laikais ji yra pasiekiama šitaip [sprangteli pirštais]. Jos yra labai daug. Tai yra labai guvi, labai aktyvi, labai energinga industrija, kurios žmonija suvartoja daugiausiai iš medijų srities. Mes tiesiog masiškai į ją žiūrime.
Žmonės masiškai žiūri pornografiją. Net jeigu aš ar tu, ar kažkurie kiti žmonės nežiūri, tai vis tiek jūs esate išimtis. Ar mes eam išimtis. Čia dabar mėtau pėdas. (Juokiasi)
Dovilė: Mėtai pėdas. (Juokiasi) Ir man atrodo, kad iš to turbūt, kad tiek daug jos yra visur, kaip tu pati sakei, prieinama tiesiog pirštais spragtelėjus, kartais mes galime su ja susidurti ir visai ne savo valia, o tiesiog paspaudę netyčia kažkokią nuorodą. Tą patį gali padaryti ir mūsų vaikai.
Akvilė: Taip, taip, taip. Labai gerai pamenu, kai dar turėdavau savo tinklalaidę „Savaime nesuprantama“, ir mes įrašinėjome vieną pirmųjų iš penkių laidų, buvo apie grožį, tiesiog apie grožio standartus ir kas yra grožis, kaip mes jį konceptualizuojame, moterų, vyrų grožis ir taip toliau. Ir aš tą body beauty (būtent tokie buvo tie raktiniai žodžiai, kaip aš ėjau), ir ką aš tik begooglinau apie tą grožį ir kūną, man vis meta porno saitus, vis meta visokius pasiūlymus, kur aš galiu tą skirtingai temą panagrinėti. Ir niekaip nesuvokiu, kas čia dabar yra. Tai tikrai nereikia googlinti tiesiogiai tam, kad tau internetas ir algoritmai pasiūlytų šitos produkcijos.
Bet jeigu lenkiant tada prie tų pačių vaikų, vaikai dažniausiai tiesiogiai labai dažnai, tiksliau, labai tiesiogiai ir pagooglina, nes jiems yra migloti įvairūs žodžiai, pavyzdžiui, sex, arba kas nors pasako pagooglink XXX ar kokį nors ten terminą iš pornifikuoto viso veiksmo, kokią nors pozą ar dar kažką (tai per vyresnius vaikus dažniausiai atėję), ir jie nesupranta, bijo tėvų klausti, nes labai anksti vaikai turi tą filtrą, kad čia tos temos, kur tikrai negalima.
Net ir tuose ūkiuose, tose šeimose, tuose namuose, kur ganėtinai laisvai mes stengiamės šnekėti, vis tiek vaikai neauga vien namie - jie auga kultūroje. Ir net jeigu mes mokome, kad visai nejuokingos tos vulvos, tie užpakaliai, tos krūtys ir tie peniai, jiems vis tiek juokinga labai dažnai būna, nes tai yra raidos dalis, paveikta kultūros. Vaikai tikrai pagooglina arba, vėliau turbūt pašnekėsim apie tai, kad jiems kažkas kitas pagooglina ir parodo.
Dovilė: O dar grįžtant prie to mūsų pačių išsiaiškinimo. Vis dėlto mes juk negalime kalbėti apie pornografiją, jeigu mes nekalbame su vaikais apie... Na, nepradėsi iškart apie pornografiją kalbėti.
Turbūt prasideda visas įvedimas į šitas temas per tiesiog lytiškumo temą, per tai, kad yra santykiai tarp žmonių, kad tai yra lytinis aktas, kad tai yra meilės išraiška. Kaip šitus dalykus galvoje susidėlioti ir nuo kokio amžiaus jau mes galime kalbėtis su vaikais ir būtent pereiti į tas temas, kad kartais tai yra ir ne visai amžiui tinkamas kažkoks video turinys ir panašiai?
Čia daug sluoksnių aš sudėjau į vieną klausimą.
Akvilė: Labai gražiai užsiminei, kad, na, pornografija jau toks kietas riešutėlis, bet tam, kad mes jį galėtumėm išgliaugyti, iki jo reikia paruošiamųjų darbų. Apie pornografiją dažniausiai kalbame dvejais scenarijais. Viena - kai mes pasirenkame su vaiku pakalbėti dar iki vaikui susiduriant. Apie tobulą scenarijų truputį vėliau pakalbėsim, visų lytiškumo ugdytojų svajonę.
O kitas yra, kai nutinka pornografijos atvejis, ir tada suvokiam - aš turiu pasikalbėti su savo vaiku apie pornografiją? Ir tai atrodo taip siaubinga, nes ta pornografija mums atrodo, na, turbūt didesnis blogis, negu jie iš tikrųjų yra. Jeigu taip galima drąsiai man pasakyti, taip amoraliai, ar ne?
Truputį jaudinuosi destigmatizuodama tą pornografiją, nes pornografija apskritai toks yra įdomus reiškinys. Pornografija - pats žodis - jis iš dalies yra kaip keiksmažodis. Vien paminėti pornografija jau yra kažkas tokio. Visa pornografija iš esmės mums yra savaime lygu blogis, lygų žala, lygu negerumas, lygu kažkas nuodėmingo.
Kita vertus, pornografija yra labai plati industrija: yra ir etiška pornografija, ir feministinė pornografija, kur labai visai skirtingai prieinama prie šio meno, na, pornografija su menu dažniausiai niekaip nėra siejama.
Pornografija yra labai įvairi, štai ką noriu pasakyti. Pornografija pornografijai nelygu. Vaikus filmuojanti pornografija tikrai negali būti tapatinama su feministine pornografija - čia dar atskira ne tavo tinklalaidės laidos tema vedėją, bet ją paliekam.
Taigi, įsivardinam - pornografija nebūtinai yra keiksmažodis. Dažniausiai pornografiją siejame iš karto su priklausomybe, su negeru seksualiniu elgesiu ir taip toliau. Taigi, taip, atsipalaiduojam - tikrai taip nėra. Pornografija yra skirta kur kas didesniam diapazonui ir geroms patirtims, jausti malonumą, įaitrinti santykiuos, ilgalaikiuose santykiuose, kai mes nusibosta vieni kitiems. Žodžiu, ta pornografija nėra blogis.
Tik ji gali būti žalinga, o vaikams ji tikrai yra žalinga. Šiuo metu mes laikomės vienareikšmiško konsensuso, kad vaikams pornografija yra žalinga. Tai va, grįžtu prie tavojo klausimo. Matai prasmę, kodėl aš noriu [destigmatizuoti pornografiją plačiąją prasme]?
Dovilė: Absoliučiai, nes išlukštenus, tarsi nuėmus tuos sluoksnius, mes galime ir įvairiai prieiti, ir daug plačiau pasižiūrėti, kad neuždėtume stigmos, kad ir vaikams pasakodami apie tai, sakydami: „Čia, žinok, blogis, čia yra labai, labai blogai“. Na, tai turi savo paskirtį visuomenėje ir galbūt tam tikri aspektai šio reiškinio yra žalingi arba, sakysim, jie yra per anksti, jie yra netinkamoje vietoje, netinkamam kontekste. Bet iš esmės tai, kaip reiškinys, jis egzistuoja ir mes to negalime paneigti.
Akvilė: Taip, ir panašu, kad jisai nenustos egzistuoti, panašu, kad žmonėms to reikia. Tai gal mums reikia daugiau lytiškumo ugdymo, kad pornografija būtų dar labiau etiška? Kas žino, ko mums reikia. Bet šiuo metu mes esam tokiam žmonijos taške, kad tikrai pornografija mums yra aktuali.
Kadangi mūsų Vakarų visuomenėse, galvodami apie švietimą, apie vaikų auginimą, labai daug kalbame apie tai, kaip ugdyti kritiškai gebančią mąstyti, analizuoti, dekonstruoti asmenybę, tai galvojant apie vaikų supažindinimą su pornografijos tema net ir pačiais ankstyviausiais metais, turėkite minty, kad mums tiesiog reikia vaikui pristatyti ne, kad čia blogis, ne, kad čia pavojus, o tuo pačiu tą dirvą ruošti kritiniam mąstymui. Kad tai visų pirma yra industrija, kad tai yra verslas. Tai va, nuo kada su vaikais šnekėtis? Dabar jau prie to tobulo scenarijaus.
Turbūt su pirmagimiais vaikais nuo penkerių metų, su visais paskesniais - kur kas anksčiau. Penkiamečiai, kurie turi mažai pusbrolių, pusseserių, kiemo draugų, laiptinės draugų, kurie yra vyresni - tai gerai, viskas saugu. Bet jeigu mūsų vaikas gyvena socialų gyvenimą, tai galvokime apie truputį anksčiau. Vidutiniškai vaikai pornografijos pamatydavo (būdavo statistika) vienuolikos metų. Dabar per Covidą ji pasislinko neabejotinai gerokai anksčiau. Tai reiškia, kad kai kurie šešerių ją jau pamato, ir dažniausiai ją išvysta susibūrimuose su kitais vaikais.
Ir tėvams tada būna šokas. Arba tėvų telefone netyčia atranda kažką mūsų arba mūsų nuogų selfių paviešina.
Dovilė: Taip, taip, tas irgi gali šokiruoti vaikus. Aš sėdžiu ir galvoju, mūsų tikriausiai klauso tėvai ir sako: „Ta prasme, penkių metų, Akvile, ar taip gali būti?“ Turbūt visada atrodo tėvams, kad taip kalbėti su vaikais yra per anksti. Bet iš tiesų turbūt geriau anksčiau negu per vėlai.
Akvilė: Vienareikšmiškai. Yra toks posakis. Viena tokia mokslininkė, kuri rašo apie vaikų lytiškumą, ako, kad mes pastoviai vėluojame.
Septintokams pasakojame ketvirtokų medžiagą, devintokams - septintokų, ketvirtokams - penkiamečių. Ir kad vaikai visada turi tokį jausmą: „Nu c'mon, suaugę, ta prasme...“ Viduje realiai labai dažnai jie taip jaučiasi. Nesvarbu, kad mes pasakome ir visai įdomių dalykų, bet iš esmės visa masė yra jau biškį per vėlu.
Ir ta frazė (nesugalvoju kaip čia lietuviškai išversti), bet ji skamba šitaip: „Innosence is not ignorance“. Tai, kad mūsų vaikai nežino kažkokios informacijos, nereiškia, kad jie nuo to tampa labiau nekalti, tyri ir t.t. Mums vaikai asocijuojasi su tokiu tyrumu ir nekaltumu ir mes norime juos saugoti nuo žinių, tarsi žinios galėtų užteršti tuos mūsų vaikus.
Vis dėlto žinios apsaugo mūsų vaikus. Vienareikšmiškai čia yra faktų faktas. Tuo pačiu, ką žinios daro (čia Pagarbos tėvystės kontekste), jos tampa tokia metafizine erdve, kuomet mes galime stiprinti savo ryšį su vaikais. Lytiškumo temos tikrai yra didžiulis ryšio stiprinimo su vaikais įrankis. Ir taip, mus varo iš proto tuos, kurie nesame patyrę, kurie penkių, šešių, septynių, aštuonių, devynių - bet kada, kuomet per anksti - nėra patyrę pornografijos pamatymo fakto. Mums tikrai atrodo visiškai per anksti. Ir tokiais momentais aš labiausiai siūlau į pornografiją tėvams žiūrėti per tokį rėmą, per tokią prizmę, kad tai yra diskusija apie saugumą internete.
Vaikus masina, juos domina tos temos. Mes labai steriliai tuos vaikus laikome, kad kuo mažiau turėtų ekrano, kuo mažiau turėtų prieigos prie interneto. Bet pasaulis yra didesnis negu mūsų namai. Pornografijai pamatyti užtenka minutės, 30 sekundžių.
Kai kurie turime įsivedę įvairias Parental control programėles, sekame savo vaikų judesius internete, bet visada yra technologinių priemonių, prie kurių vaikai gali prieiti per savo draugus. O lytiškumo temos, ypatingai labiausiai uždraustos lytiškumo temos yra valiuta, kuria jie keičiasi - tai yra vaikams statuso reikaliukai.
Žinoti, dalintis, pasakoti apie tai, apie ką jie žino, kad ne visi būtinai kažką žino. Čia yra toks kietų žaidimų vienas iš įrankių, sudedamųjų dalių.
Kai mes vaikams pasakojame apie tai, kad, na, štai yra internetas ir jame, kaip ir gatvėje, gali būti visokių pavojų, kaip mes mokomės pereiti gatvę, mokomės apie šviesoforus, mokomės apie draugiškus, nedraugiškus šunis, ką daryti, kai gruma griaustinis ir trankosi žaibai. Tai lygiai taip pat mes mokomės apie saugumą internete ir kaip nebendrauti su nepažįstamais ir fizinėje erdvėje, ir skaitmeninėje erdvėje, nepublikuoti savo duomenų ir nespaudinėti ant nepažįstamų linkų - visi šitie dalykai.
Lygiai taip pat kartais internete gali pamatyti vaizdų, kurie nėra skirti vaikams. Tuose vaizduose (tai gali būti nuotraukos, gali būti video filmai, filmukai), kur žmonės juda ir jie yra nuogi, dažnai apsinuoginę, vienas labai arti kito. Jie liečiasi, trinasi vienas į kitą.
Jeigu vaikai žino žodžius „mylėtis“, „seksas“ ir taip toliau, tai mes galime ir tą žodyną naudoti. Daug patogiau kalbėti apie pornografiją, kai jau pamatai sudėti, ar ne? Taip pat sakome, kad tokie filmai yra skirti suaugusiems, jie nėra skirti vaikams. Dėl to tau gali kilti labai, labai keistas jausmas, gali išsigąsti arba sunerimti, arba tiesiog nesuprasti, kas darosi, bet užspaudžia gerklytę arba pilvelyje kyla keistas jausmas. Taip gali atpažinti, kad tau nelabai patinka.
Jeigu tu kada nors pamatysi, būtinai nustok žiūrėti, nusisuk, užlenk kompiuterį ir ateik papasakok man - ieškosim išeičių, ką galim padaryti. Ir čia atkeliauja, kaip ir visų iš esmės sudėtingesnių auklėjimo temų maldelė - tu nepakliuvai į bėdą, tai gali visiems nutikti, kitiems vaikams gali nutikti arba tau gali būti smalsu. Taip, buvo smalsu, bet vis tiek ateik mums papasakoti. Ir kažkaip stengtis tėvams svarbu kuo labiau nuimti tą bausmės ar prasižengimo kontekstą, jausmą, foną, atmosferą, nes didžioji dalis vaikų vis tiek tą jaus.
Dovilė: Man tai labai patinka, kad tu kalbi apie tuos kūno pojūčius, kad tau gali kilti jausmas, kad kažkas čia ne taip. Apskritai, man atrodo, tą jausmą verta labai akcentuoti vaikams, ypač kai jie yra su kitais vaikais, tarkim, jiems kažkas parodė kažkokį pornografinį vaizdelį, kad tu gali išeiti. Jeigu tu jauti, kad ten yra kažkas ne taip, kažkas galbūt neskirta tavo akims - tu visada gali išeiti.
Šitas jausmas, jo akcentavimas yra svarbus visose situacijose, nes tai gali būt ne tik apie pornografiją kalbant, bet tai gali būti bet kokia situacija, kuomet vaikas jaučia, kad kažkas čia ne taip.
Akvilė: Taip! Kai klausei apie amžių, tai penkiamečiui ar penkiametei tokios informacijos yra apstu. Tiek sužinoti ir karts nuo karto pasikartoti. Nepakanka vieną kartą pasakyti, reikia tiesiog integruoti.
Dabar gali kilti iš karto klausimas: „Jo, jo, bet kaip aš dabar papasakosiu?" Tai tiesiog: „Šiandien klausiau tokios laidos, kur pagalvojau, kad man būtina su tavimi pakalbėti. Noriu, kad tu iš manęs sužinotum, o ne iš kur kitur. Ir man pasirodė tai labai, labai svarbu papasakoti". Ir viskas. Ir jau turime visą dėmesį vaikų.
Dovilė: Aš kartą panašiu patarimu naudojausi, vėlgi „Ne kopūstų vaikai" grupėje perskaičiusi istoriją. Vakare irgi dukrai sakau: „Žinai, tokia yra grupė ir ten tokia Akvilė rašo įvairiom temom ir ten buvo papasakota tokia istorija apie mergaitę, kurią lietė dėdė ir lietė jos intymias kūno dalis. Tai aš tik noriu tau pasakyti, kad tu visada gali ateiti ir man papasakoti, jeigu kas nors tokio įvyktų". Tai čia taip natūraliai ir organiškai gavosi, nes vaikui, na, šešiametei, jai natūraliai įdomu, nes ten yra kažkokia istorija. Ir tada mes nuo tos istorijos pereiname į tai, kas būtų, jeigu būtų taip.
Ir iš tikrųjų, vienas iš dalykų, kuris paskatino pakviesti tave šitam pokalbiui, tai buvo mano artimoje aplinkoje nutikusi istorija, kuomet šešių metų berniukui vyresni vaikai taip pat parodė pornografinius vaizdus. Bet sugrįžęs po to papasakojo mamai, kad ten buvo nuogi žmonės, jie kažkokius skleidė keistus garsus ar panašiai. Ar reikėtų mamai kalbėtis su tų vaikų tėvais? Ar tai yra ta tema, kur reikėtų ją kažkaip plačiau aptarti? Tavo nuomone, ar pakanka tik su savo vaiku pasišnekėti?
Akvilė: Geras klausimas. Sudėtinga ta tėvystė, šakės ,kokia sudėtinga ta tėvystė yra. (Juokiasi) Tai aišku, kad reikėtų. Aišku, kad reikėtų, nes visi vaikai yra mūsų vaikai. Čia bent jau mano yra tokia pozicija. Ir yra svarbu dalintis, kalbėti. Greičiausiai, jeigu turim kažkokių įrankių, tai gal net ir pasidalinti, kur mačiau, kaip galima pakalbėti nebūtinai apie pornografiją, šiaip apie kūną. Žodžiu: „O, mūsų vaikams, mūsų bendruomenei ši tema jau veikia, ir jeigu mes nekalbėsime, tai jie patys tyrinės. Tai ir mums tada dar ne vėlu (niekada nėra vėlu), iš tikro dar galime kažką bandyti daryti.” Tai vat, tai tikrai reikėtų pakalbėti.
Vis dėlto aš suprantu tėvus, kuriems ir taip visko gyvenime yra per daug gera, ir nesinori daryti spaudimo, kad jau būtinai eikite kalbėtis. Jeigu jaučiate, kad pajėgiate, tada - žinoma. Ypač jeigu tie tėvai nelabai domisi šiomis temomis, nelabai artimos jos, juos gal atstumia ar tiesiog laiko neturi.
Na, žodžiu, priežasčių aibė, tai gal reikia bakstelti pirštu ir atkreipti dėmesį: „Ei, žiūrėkit, čia ta tema."
Dovilė: Kaip manai, ar skirtingi kažkokie akcentai būtų, jeigu vaikas jau pamatė kažkokius vaizdus ir tai jį kažkaip šokiravo arba jis gali išsigąsti, priklausomai, aišku, nuo vaiko amžiaus, ar tiesiog jis gali pagalvoti, kad jis padarė kažką labai blogo.
Nes tikrai vyresni vaikai gali sakyti: „Na, čia toks dalykas, tu čia niekam negali pasakoti" ir panašiai. Kaip vis dėlto kalbėti, jeigu vaikas užsimena, kad jis kažką matė, bet tarsi jam nepatogu dėl to, tarsi jam tai jau sukėlė kažkokias nemalonias emocijas, kaip iš to išeiti?
Akvilė: Man bent jau atrodo, kad man labai pasiteisino toks įrankis: tiesiog vaikui papasakoti, kad taip būna.
Taip, labai daug vaikų su tuo susiduria ir tu tikrai nesi išskirtinis, ir tau tikrai gali būti nemalonu. Aš neįsivaizduoju, kaip tu jautiesi, bet aš suprantu, jeigu tu išsigandęs, sumišęs. Ir tęskite tą pačią diskusiją grynai į tą patį žodyną, į tą patį būdą, kaip jūs bendraujate, atneškite ir šitą temą. Būtina išreflektuoti.
Kadangi norėtumėme, kad tos lytiškumo temos (įskaitant pornografiją), kad jos būtų tiesiog temos, apie kurias mes pakalbam. Na, vis dėlto jos nėra tiesiog temos, dar vienos temos. Jos nėra per kablelį, jos turi daugiau skyrybos ženklų. Gal skliaustelius? Gal tris brūkšnelius, kabliataškį. (Juokiasi) Bet tikrai ne per kablelį. Tai nėra dar viena tema, kuria mes kalbame lyg niekur nieko. Ji yra ypatingesnė. Galbūt net tai ir nepadėtų apsimesti, jog nieko gėdingo.
Vaikai puikiai supranta, kad į šią temą visi iki vieno reaguoja kažkokiais keliais laipsniais į kitą šoną negu daugeliu kitų temų. Todėl būtina įvardinti, kad tu nepakliuvai į bėdą. Mes dažniausiai apie susidūrimą su pornografija kalbame būtent apie tai, kad vaikas išsigando, vaikui nemalonu, vaikas kažkokį šoką tarsi patyrė. Ne visi vaikai patiria šoką.
Visgi, tai, kad nesukėlė šoko, nereiškia, kad nekilo stiprių jausmų, bet tai nebūtinai reiškia blogą patyrimą. Vaikas gali norėti grįžti prie pornografijos, nes vaikai vieni yra jautruoliai, kiti: „Duok man daugiau, aš noriu daugiau viską patirti ir pamatyti."
Tai, žinoma, nereiškia kažkokio probleminio seksualinio elgesio, dar nereiškia probleminio seksualinio elgesio pagal raidą, jau keliančio raudonas vėliavėles. Štai čia man atrodo, kad šita diskusija yra mums daug sudėtingesnė, kai vaikas neišsigąsta ir kai vaikas nori dar.
Dovilė: Ir kaip naviguoti? Jau taupiau kitą klausimą: jeigu kažkaip vaikas pasipasakoja, arba kažkaip kitaip sužinome, kad vaikas galbūt reguliariai žiūri tokius vaizdus ir nori dar. Kokie yra amžiaus rėžiai, kada jau yra raudoną vėliavėlė, kada dar ne raudona vėliavėlė? Kaip susigaudyti čia?
Akvilė: Iki brendimo pradžios mūsų pareiga yra stengtis daryti viską, kad vaikas suprastų, jog tai nėra tinkamas turinys vaikui ir kad vaikas nežiūrėtų. Po brendimo aš laikausi tokios nuostatos, jog tai jau būtų kova su vėjo malūnais ir nerealistiška.
Jeigu jūsų šeimai atrodo, kad pornografija yra vienas didelis blogis ir jūs nenorite nė už ką, kad jūsų vaikas ją žiūrėtų, tai tada reikia ieškoti būdų, kaip su vaiku kalbėtis. Ir tikrai vaikai yra linkę perimti savo šeimos vertybes, jeigu turi pozityvų santykį su savo tėvais.
Aš laikausi tokios nuostatos, kad, na, aš tikrai nesidžiaugiu ir nesižaviu pornografija vien dėl to, jog mano visas ugdymo pamatas yra kalbantis apie lyčių lygiavertiškumą, apie kūno pozityvumą, apie consent kultūrą, apie sutikimo kultūrą, apie apsisaugojimo priemones, apie nesmurtinę kultūrą, apie nestereotipizavimą.
O pornografijoje viso to yra tiek daug, ir man tai atrodo vienas didelis blogis būtent dėl to. Ne dėl to, kad vaikai mato seksą ir sekso scenas nuo brendimo. Aš čia kalbu nuo to, kai vaikams prasideda normatyvinis brandos raidos momentas, o tai yra sukilęs seksualinis smalsumas ir vaikams tiesiog reikia jį kažkur gliaudyti, kažkaip juo domėtis.
Kadangi mes neužtikrinam lytiškumo ugdymo vaikams, tai jie kažkur tą savo smalsumą turi padėti. Vieniems vaikams reikia daugiau, kaip kitiems mažiau. Berniukai patiria kur kas daugiau spaudimo žiūrėti [00:32:00] pornografiją, mergaitės kur kas mažiau - matom kad čia yra labai, labai plati tema.
Tai ką aš su tais jau pradėjusiais bręsti rekomenduoju daryti - ne drausti, ne gėdinti, ne kažkaip kurti tą baimės ir nuodėmės atmosferą, nes vaikai, kurie žiūri pornografiją, puikiai žino, kad jie daro kažką blogo. Jie patiria dvigubą baimę, jeigu mes juos pradedam gėdinti - tiesiog dar daugiau ant jų pečių sukraunam. Ką aš rekomenduoju daryti, tai dekonstruoti tą, ką jie mato.
Problemizuoti, kad jie tiesiog suprastų ydingus scenarijų, matytų tuos tobulus, nugludintus kūnus. Suprastų, jog čia mes žiūrime kaip į olimpines varžybas, kad čia profesionalai užsiėmę tuo, ko įprastas joks žmogus niekada gyvenime negalės padaryti. Kad ji (pornografija) skirta entertain'inti, o ne edukuoti, kad tai yra pramoga.
Tai nėra realybė.
Dovilė: Sakei, industrija. Tiesiog už to yra tiesiog milžiniški pinigai, tai nėra realus gyvenimas.
Akvilė: Taip, taip, taip! Ir kad yra tokios vergovės forma grįstos pornografijos. Mes niekada negalime žinoti, išskyrus nebent jei mokame adekvačius pinigus. Tai yra feministinė, etiška pornografija, kurią minėjau. Tai ten viskas labai etiškai, labai teisiškai, labai psichologiškai saugiais metodais grįstas visas produkcijos procesas.
Bet mūsų vaikai, žinoma, su ja nesusiduria. Taigi, svarbu kalbėti apie visus tuos dalykus. Suprantu, kad atrodo, kad tėvams ir vaikams labai keista. Labai daugeliui tėvų atrodo, kaip čia dabar keista. Ir dažnai mes net nežinome, ką čia kalbėt, ką čia pasakoti. Tai kaip ir visos kitos temos, mes negalim iš oro pažinoti ir iš oro pradėt diskutuot.
Reikia truputį pasidomėti.
Dovilė: Ir man atrodo, apie tai turėtume anksti pradėti kalbėti, būtent apie patį lytinį aktą, kad suaugę žmonės tai daro, kad tai yra malonumas, kad tai abipusis sutikimas, kad tai yra, na, ir būdas, kaip jie atsirado patys šiame pasaulyje - ir visus šituos dalykus.
Va čia - gyvenimas. Va čia (man labai patiko tas žodis) - industrija. Kad čia yra tai, kas yra suvaidinta, taip neturi būti. Man atrodo, jau bręstantiems vaikams, kur didžiausias pavojus, kad jie gali įsivaizduoti, kad vat taip ir atrodys mano pirmoji lytinė sueitis, vat taip va turėtų būti.
Man atrodo, kad čia tokia labai slidi vieta.
Akvilė: Ji tikrai slidi ir tikrai nėra šimtaprocentinis scenarijus. Yra daugybė jaunų žmonių, kurie neturi nei lytiškumo ugdymo, nei kažkas su jais labai kalbasi tomis temomis. Bet kurie labai aiškiai suvokia. Bet čia kalbama apie, žinoma, vidutinio, vyresniojo paauglystės etapo jaunuolius.
Jie puikiai geba atsirinkti. Yra, kurie visai negeba atsirinkti. Kaip minėjau, labai daug smurto pornografijoje yra ir tendencingai jo vis daugėja, ji darosi vis smurtiškesnė. Tyrimuose yra atkreipiamas dėmesys, kad nemažai jaunų žmonių susiduria, na, dažniausiai jaunų merginų susiduria su tokiais visai neprašytais, sutikimo neduotais scenarijais, kuomet imama smaugti, trankyti per užpakalį ar kitas kūno vietas, įžeidžiais žodžiais kreiptis ir taip toliau. Čia didžiulis ilgas daugtaškis. Ko gali nutikti? Čia yra liūdnasis tikrovės sluoksnių persidengimas, nes didžioji dalis jaunų žmonių turi galybę prieigos prie pornografijos ir labai, labai mažai kokybiško, nuoseklaus lytiškumo ugdymo turinio.
Lytiškumo ugdymas yra labai plati disciplina. Kam jis yra skirtas - tai pirmiausia pažinčiai su savo kūnu: kas yra mano kūnas, čia ir kūno vaizdas, ir emocinis raštingumas, ir kūno raštingumas. Kaip aš jaučiu nerimą, kur man malonu ir taip toliau. Kitas momentas - tai gebėjimas būti santykiuose, santykyje ne tik su mylimaisiais, mylimosioms, bet ir apskritai su kitais žmonėmis.
Lytiškumo ugdymas yra ne vien apie lytį, ne vien apie kūną. Ir tas gebėjimas būti santykyje yra ir šiaip apie konfliktų sprendimą, bet kartu ir apie seksualinę komunikaciją. Kaip mes vienas kitam, vieni kitiems komunikuojame apie tai, ko norime, ko nenorime, kada norime, kaip mes atpažįstame, kad mes kažko nenorim, kaip mes suprantame, kad kažko nenorime, kaip mes gebame drąsiai iškomunikuoti?
Nes intymiose situacijose mum, suaugusiems, lengva, kai jau nebeprisimenam savo paauglystės siaubų, drėkstančių delnų - kai kuriems nebuvo, kai kurie buvo alfa, beta, omega (juokiasi), bet didelė mūsų dalis tikrai patyrėme nemažai streso. Kaip išmokt bučiuoti?! Su veidrodžiu, su langu, su pirštais - ko tik jauni žmonės nepatiria, ir mes to neprisimename.
Ir tos šalys, kurios turi tą lytiškumo ugdymą, jų yra labai nedaug. Realiai tai yra Olandija iš įvairių šalių. Realiai, nes tai yra Olandijos reputacija. Valstybės brendas yra ant padėtas lytiškumo ugdymo. Taip, kaip Švedijos ant žmogaus teisių, o mūsų ant ko? Ant krepšinio. (Juokiasi)
Dovilė: Ant krepšinio, man atrodo. Na, bent jau lytiškumo ugdymo srityje tai tikrai manau, kad labai, labai stipriai atsiliekame.
Nes tiek pati bendraudama su tėvais apskritai lytiškumo temoje jaučiu, kad tai yra toks didelis, didelis baubas, tenka sutikti, kad penkių-šešių metų vaikai dar netgi nelabai žino, kuo skiriasi berniukai nuo mergaičių, kaip skiriasi lytiniai organai. Jie galbūt nėra matę paveikslėlio, nebūtinai jie turi būti matę gyvus pavyzdžius. Jiems kartais tikrai labai perdėtai norisi, pavyzdžiui, pamatyti, kaip mergaitės lytiniai organai atrodo, nes jis tiesiog yra šitame etape.
Akvilė: Jis tiesiog miršta iš smalsumo. Žiauriai įdomu! Būna, kad vaikai ateina, tėvų klausia: „Mama, tu parodyk." Ir tada tėvai sutrinka: tai čia turiu rodyt, neturiu rodyt?
Čia tas pasaulis visas liberalus, tai gal aš turiu? Ne, neturite. Nieko niekas neprivalo daryti, net suaugę savo vaikams neprivalo daryti, jei net paprašo. Visada yra vaizdinė medžiaga.
Dovilė: Taip, visą laiką turim knygeles, turim nuotraukas, tas pats internetas irgi gali mums labai, labai pasitarnauti.
O jau truputėlį susisteminant viską, ką mes kalbėjom. Tai man atrodo, kad pirmas žingsnis, kuris yra, tikrai dar kartą noras akcentuoti - apskritai kalbėtis su vaikais apie jų lytį, apie kūną, apie kūno organus, apie lytinius organus. Vėlgi, tėvai kartais klausia, nuo kada pradėti apie tai kalbėti. Ir aš sakau - nuo gimimo, kai jūs pamatot, kad jūsų vaikas turi varpą arba turi vulvą. Mes tada realiai ir pradedame lytinį ugdymą. Ar pataisysi mane?
Akvilė: Ne, ne, ne. Kaip ir minėjau, lytis yra mūsų kūnas. Į ką, ar tik į lytinius organus mes suvedame savo lytį ar, pavyzdžiui, lytiniuose santykiuose mums aktualūs tik lytiniai organai?
Dovilė: Ar yra mums aktualu ir meilė? Ir čia svarbus momentas, man atrodo, labai svarbus - mamos ir tėčio santykis.
Kai mes apsikabinam, kai mes pabučiuojam vienas kitą, vaikams matant, kas vyksta čia. Tai tiesiog yra visur. Tai tokia tema, kuri yra persipynusi su savo identitetu iš esmės.
Akvilė: Taip, ir ji labai, labai gyvenimiška yra. Tai čia galima būtų galima pritaikyti nelabai išplėtotą antrąjį scenarijų, kur, sakiau, tobulas yra jau nuo penkių metų su pirmagimiais. Tas, kas turi jau ir vyresnėlius, ir jaunesnio amžiaus vaikus, natūralu, tie vaikai anksčiau už šokolado paragauja.
Dovilė: Ir filmukus anksčiau pamato.
Akvilė: Taip, tai tos teorijos labai, labai taip egzotiškai išsidarko su tais jaunesniais vaikais. Tuo pačiu vyresni vaikai tiesiog edukuoja savo jaunesniuosius ir brolius, ir seses. Tai va, tuo kitu scenarijumi, kai mes nelabai esame kalbėję tomis lytiškumo temomis ir atsitinka pornografijos pamatymo faktas, tada tikrai užgriūva daug didesnis šokas, negu šiaip tuo tobulu scenarijumi einant, nes kyla klausimas, nuo ko pradėti? Tai aš labiausiai rekomenduočiau gerai pakvėpuoti, duoti sau laiko, nebūtinai šokti ant to vaiko.
Dovilė: Einam ir pakaitom „Ne kopūstų vaikuose" visus įrašus per vieną naktį.
Akvilė: Taip, tikrai tą galima daryti. Siūlau tiesiog pagalvoti: „Wow, kokia proga! Kaip gerai, dabar vaikas pamatė, vaikas dar mažas, vaikas dar manim pasitiki. Pagal raidą dar tikrai ne paauglys ir dar tiki tuo, ką sakau." Ir čia yra puiki proga pabūti su vaiku bendrystėje ir sakyti: „Žinai, ką, tu pamatei pornografijos."
Galim rinktis tą žodį sakyti, galim rinktis nesakyt, galima tiesiog tuos vaizdus abstrakčiau pasakyti. Aš esu šalininkė žodžių, terminų. Man patinka galvoti, kad aš savo vaikus prusinu ir kad jie tiesiog žino ir kad, susidūrę su situacija, jie ją jausis užtikrintai: „Mama ir tėtis pasakojo!" Ir aš noriu, kad mano vaikai būtų tie vaikai, kurie galvoja: „Jie man pasakojo!", tai man tai labai svarbu mano, kaip mamos, tapatybei. Matau, linksi - tau irgi.
Dovilė: Man labai svarbu dėl to, kad aš labai noriu, kad būčiau tas šaltinis, kur, kai vaikas turės klausimų, jis ateitų ir sakytų: „Žinai, ką, man čia toks klausimas kylo." Nes jeigu aš nebūsiu apie tai kalbėjusi, tai manęs vaikas ir nematys, kaip to galima šaltinio, kuris suteiks informaciją.
Tas tarpusavio pasitikėjimas, man atrodo, labai, labai svarbus, kad vaikas visada žinotų, kad kilo klausimas, kažkas čia neaiškaus - einu pas mamą, einu pas tėtį klausti. Ne pas kaimynų berniuką ar dar kažką.
Akvilė: Ar pas poną Google. Ir toliau galim sakyti: „Tai tu pamatei, mhm." Jeigu mėgstam kalbėt apie savo jausmus, galim sakyt, kad man nejauku ir neramu.
Galime drąsiai vaiką įsileisti į savo vidinį pasaulį ir sakyti: „Žinok, aš turiu papasakot tau daug daugiau." Ir nuo kiaušinėlio, spermatozoido laikų realiai ateiname, o kiaušinėlio spermatozoido laikai tai yra jau visiškai tinkami šimtu procentų įprastos raidos trimečiams, keturmečiams, kurie jau gali tas knygeles vartyti, sužinoti.
Žinoma, su vyresniais vaikais tų pačių primityviausių knygelių gali nebepakakti. Gal reikia ir interneto, ir kažkokių įdomių video paieškoti, galbūt net kartu ieškotis. Ir kartu saugioje aplinkoje narplioti tas temas. Taip, daugeliui mūsų užtrunka savaites, mėnesius, kartais metus, kol mes pradedame nebejausti to žodyno.
Mes tikrai kurį laiką dar jaučiame (bent man taip buvo), kad reikėjo išsimankštinti tą tiek metų trukusią tylą.
Dovilė: Reikėjo ir man. Pirmiausia aš ją mankštinausi per tuos organų pavadinimus. Nes man tai tiesiog nesisakė. Iš tiesų labai svarbu pripažinti ir kartais net pasakyti vaikams: „Žinai, su manimi niekas apie tai nekalbėjo, kai aš buvau tavo metų, ir dėl to man ne visada lengva šita tema kalbėti. Aš pabūsiu kartu su tavim."
Mums šeimoje labai padėjo knygelės, kurios buvo tiesiog tarp visų knygų. Ir kažkuriuo metu dukrų skaitomiausia knyga tiesiog buvo būtent apie kūną. Ir tai buvo tas etapas, apie trečius-ketvirtus metus, kai ji tiesiog buvo skaitoma, vartoma, skaitoma, vartoma. Man atrodo, kad tai yra labai gera bazė pradėti.
Bet aš įsivaizduoju, jeigu mes turim šešiametį - septynmetį, su kurio mes dar niekada nesame apie tai kalbėję, tai gali būti truputėlį sunkiau. Ir galite tiesiog greičiau pereiti per tą medžiagą.
Akvilė: Taip, taip, taip. Bet tai yra tiesiog sąmoningas pasirinkimas tą daryti. Kita strategija yra sąmoningai pasirinkti to nedaryti, tai apie ją mažai ką galiu pakomentuoti. (Juokiasi)
Na, ji tiesiog yra ryšį slopinanti strategija.
Dovilė: Man atrodo, su šita strategija, žinai, kur yra pagrindinė bėda? Kad mes vis tiek galime būti tikri, kad ta informacija mūsų vaikus pasieks. Na, kad ir kiek mes saugosime internetą, kad ir kiek mes uždėsime filtrus, vis tiek šita informacija mūsų vaikus pasieks.
Čia ir yra strateginis sprendimas: ar aš noriu, kad informacija pasiektų iš mano lūpų, ar aš noriu, kad ji pasiektų kažkur iš gatvės? Tai ir yra lūžio momentas, kur mes nusprendžiam. Toks ir turbūt šių dviejų strategijų pagrindinis skirtumas.
Akvilė: Dabar aš iš karto prisimenu tuos visus tėvus, dažniausiai mamas, žinoma, kurie yra pasakoję, kad taip, aš viską suprantu, skaitau tuos „Ne kopūstus", kiekvieną dieną skaitau ir niekaip negaliu įveikti barjero. Ir taip gali būti. Tai yra visiškai normalu.
Šiuo atveju tada aš rekomenduoju ieškoti mokymų, paprašyti brolių, sesių, kažkokių paauglių, jeigu turime dukterėčių, sūnėnų, ieškoti fainų knygučių, filmukų vaikui augant. Jeigu tik kažkaip išeina tą barjerą perlipti, pasakyti vaikui, kad man labai sunku. Toks prisipažinimas šiek tiek pastums tą barjerą, o ta mažytė properša atvers galimybę toms diskusijoms.
Tai vat, jeigu mes nerandame savy resursų, neturim balso, tiesiog jaučiam, kad jo nebebus, būtina ieškoti, kas mus pakeistų. Nesinori man graduoti, kad čia geras, o čia blogas variantas. Tiesiog vaikams tikrai reikia ne vieno pokalbio, ne vienos tos knygelės, bet tai turi būt nuosekliai gvildenamos temos.
Dovilė: Čia irgi labai svarbus, manau, elementas, kad vaikams neužtenka vieną kartą (net ir apie tą pačią maudomukų taisyklę) papasakoti. Mes turim nuolat, nuolat apie tai kartoti. Tada, kai pakartosime tūkstantį vieną kartą, žiūrėk, mūsų vaikai mums atpasakos ir atsakys: „Mama, tu žinai, ką, prisidenk, nes šitie daiktai po maudomuku turi būti."
Tada mes žinosime, kad gerai nudirbome savo darbą.
Pradžioj pokalbio tu paminėjai, kad apskritai pornografijos temą verta pateikti kaip saugumo internete dalį. Man atrodo, kad tai labai priėjimas: „Tu jau žiūri dažniau Youtube, tu dažniau žaidi kompiuterinius žaidimus ir, žiūrėk, čia yra toks dalykas, mes turime apie tai pasišnekėti."
Man atrodo, kad yra toks labai natūralus ir patogus gyvenimiškas priėjimas prie tos temos, negu kad pasisodinam ir sakom: „Pasišekėsim". Arba galima daryti, kaip tu sakei: „Išgirdau tokią laidą, ten kalbėjo tokia Akvilė, ir manau, kad būtų svarbu ir mums apie tai pasikalbėti.” Svarbu tiesiog surasti tam pretekstą, kuris mums limpa, kad mes apie tai galėtume pradėti tą pokalbį.
Akvilė: O net jeigu jau, atrodo, penkiolika kartų, o gal net septyniolika kartų tam vaikui kartojam tą patį per tą patį ir vis tiek, žiūrėk, susivedė tą seksą, porno ar tą XXX į internetą ir pažiūrėjo - vaikui smalsu. Ir čia svarbu nebausti už tai, už smalsumą nebausti, o tiesiog pakalbėti, atrasti kažkokių būdų pakalbėti apie tai: „Tau smalsu, aš suprantu, bet vis dėlto negalima." Na, gerai, negalima. O kaip paaiškinti, kodėl tavo negalima? Tau galima žinot apie seksą, bet matyt vaizdų negalima? Tikrai sunkus klausimas man pačiai.
Ir bent jau aš tada galvoju: na, gerai, o ką mes tada darome, kai neleidžiame turėti Instagram'o, Tiktok'o, žaisti tam tikro žaidimo, kuris nėra leidžiamas tavo amžiaus vaikams. Tiesiog neleidžiama gerti alkoholio, neleidžiama vairuoti - tai yra dalykai, kurių yra neleidžiama daryt, nes tu dar nesi pakankamai didelis iki galo suprasti ir šiuo metu yra daugiau žalos negu naudos. Tu gali išmokti labai netinkamų būdų, būti paveiktas netinkamų idėjų, netinkamo supratimo apie tai, kas yra intymus gyvenimas, apie tai, kas yra meilė, kas yra seksas. Tai labai stiprūs vaizdai ir jie gali tave neigiamai paveikti.
Dovilė: Mano mergaitėms yra 6 metai. Tai va čia toksai penkių šešių metų tas tarpsnis. Tai laikas, kai aš labai pradėjau kliautis trečiaisiais šaltiniais. Pavyzdžiui, aš sakau, kad mes nevalgome daug cukraus, nes mokslininkai tyrė, kad tai neigiamai veikia mūsų smegenis. Tai lygiai taip pat aš čia naudočiaus tuo argumentu, kad yra žmonės, kurie tiria, kaip tokie vaizdai veikia mūsų smegenis, kaip veikia mūsų supratimą apie gyvenimą, ir jų rekomendacijos yra tokio turinio negalima žiūrėti iki, nežinau, kokio amžiaus, iki 12, 13, 14? (Juokiasi)
Ir va čia tas momentas, trečias šaltinis, suveikia trečiam nuomonė, kad ne aš galbūt neleidžiu - aš tiesiog kliaunuosi tai tyrimais, kurie yra padaryti.
Akvilė: Taip! Tai va, mes visi turime savo autoritetingų inkarų, kuriais kliaujamės, kai norim kažkaip įtikinti.
Dovilė: Tikra tiesa! Man atrodo, kad vaikai šiame amžiuje yra pakankamai imlūs tam trečiam šaltiniui, nes jie dar sako: „Na, gerai, jeigu jau čia tokie tyrimai padaryti, tai gal ir yra kažkokią tame prasmė."
Tai kaip, dekonstravom, įdomu, tą pornografijos temą? Kaip tu manai, Akvile? Ar dabar bus drąsiau tėvams kalbėtis su vaikais?
Akvilė: Manau, kad turėjom nuraminti, nes ne patį kabantį pornografijos monolitą pamatėm, o tiesiog įvairiausius kelius, kurie iki jos atveda.
Dovilė: Ir turiu prisipažinti - aš dar kol kas su savo mergaitėmis nekalbėjau apie pornografiją, tai dabar irgi turėsiu labai gerų įžvalgų, kad šiandienai įrašau su Akvile pokalbį ir turiu su jumis pakalbėti apie tai, kad jūs kartais gal visai netyčia arba kartais tyčia jums kažkas gali parodyti tokių ir tokių vaizdų, kur jūs turite žinoti, ką daryti tokiu atveju: keliauti pas mamą.
Tai ką, labai ačiū tau! Ir, žinai, fainai, turbūt tas temas apžvelgti tada, kai vaikai dar yra tokiame amžiuje, kur iš tikrųjų gali pasakyti: „Ateik pas mamą."
Nežinau, iki kokio amžiaus jie dar vis ateis pas tą mamą. O kada jau tikrai draugų nuomonė bus daug svarbesnė...
Akvilė: Ji yra svarbesnė, bet ne svarbiausia. Man kažkaip noris irgi mankštinti tą paauglystę. Taip, draugų nuomonė yra labai svarbi. Bet tai, kad jų nuomonė pasidaro tokia svarbi, nereiškia, kad mūsų tampa nebesvarbi.
Dovilė: Ir man atrodo, ir tu šitą akcentą sakei, kad labai svarbu ugdyti kritinį mąstymą. Dabar mes vaikams dažnai sakome, jeigu parsineša kažkokią idėją iš darželio: „Mhm. O kaip tu gali patikrinti, ar tavo draugas sakė tiesą? Kur mes dar galima apie tai paskaityti? Kur mes dar galime pasižiūrėti?"
Man atrodo, tas yra labai svarbu, kad tiesiog iškart nepatikėti tuo, ką vienas ar kitas vaikas pasakė.
Akvilė: Fantastiškas manevras! (Juokiasi)
Dovilė: Tokią viltį turiu, kad kai bus paauglystė, ir kažką draugai pasakys: „Na, gerai, o kur galiu patikrinti šitą nuomonę? Gal pas mamą paklausiu?" Tai tokia optimistine gaida, kad čia tos mamos visą laiką bus tokios svarbios, man atrodo, ir pabaikim mūsų šiandienos pokalbį.
Ir ačiū tau labai, labai, kad sutikai pasikalbėti!
Akvilė: Ačiū Tau už kvietimą.
Dovilė: Ir ačiū visiems, kas klausėte. Iki!