Mokome vaikus kalbėti: FAKTAI ir MITAI | Kalbos raida

„Man tai kaimynė sakė, kad iki 3-4-erių metų nėra ko sukti galvos, jei nekalba tas vaikas“, arba „Taigi mankšteles padarykit artikuliacines, mano vaikui padėjo“, „Pirštukus mankštinkit“, arba...

Na, čia gal jau patys galėtumėte pildyti kitais variantais. Jeigu aš būčiau dvejų-trejų metų vaiko mama, kuris niekaip nenori kartoti žodžių ir net nelabai domisi kalba, geriausiu atveju parodo pirštu - tikrai išbandyčiau viską.

Bet ar tikrai VISKAS yra reikalinga?

Jūsų dėmesiui faktai ir mitai, dažniausiai pasitaikantys, kai kalbame apie nepradėjusį arba sunkiai pradedantį kalbėti vaiką.

Mokome vaikus kalbėti: FAKTAI ir MITAI. Vaikų kalbos raida. Logoterapeutė Viktorija Bartkevičienė

„Iki 3-4 erių metų nesuk galvos, išaugs dar ir pradės kalbėti“

MITAS. Gal taip Jums pasakė kaimynė ir ramiai pateikė keletą pavyzdžių iš savo gyvenimo. O kas bus, jeigu taip neatsitiks, kaip sakė Jūsų miela kaimynė?

Kodėl negalime laukti iki tos 3-4-erių metų ribos? Smegenys per tą laiką siurbia informaciją kosminiu greičiu, priima ir apdoroja nesuvokiamą kiekį žinių - tai vienintelis toks laikas žmogaus gyvenime, kai smegenyse susidaro milijardai neuronų jungčių, o mes tiesiog neišnaudojame šito momento, leisdami įvykiams tekėti įprasta vaga. Vietoje to, kad stimuliuotume smegenų veiklą ir mokytume mažąjį žmogų naujų įgūdžių.

Taip pat reikėtų paminėti, kad įprasta kalbos raida tokia, kad iki 4-erių metų tęsiasi fiziologinis šveplavimas. Tai reiškia, kad iki to laiko (yra įvairių kalbos sutrikimų, dėl kurių taisyklingas garsų tarimas užsitęsia ir reikia logopedo pagalbos GARSŲ TARIMO taisymui), turėtų susiformuoti visų garsų tarimas. Jie formuojasi vaikui kalbant, klausant, tariant ir judinant, naudojant visus turimus kalbos padargus.

Jeigu vaikas tik pradeda kalbėti, dėlioti žodžių junginius ar sakinius būdamas 4-erių, kokia bus tolesnė kalbos raida? Vėluojanti... Ir reikalaujanti labai daug darbo ir kantrybės.

 

Artikuliacinės makštos

MITAS. Artikuliacinės mankštos iš esmės nėra blogas dalykas, jos tikrai naudingos ir efektyvios (kaip ir bet kuri mankšta, skirta bet kuriai kitai kūno vietai), siekiant suaktyvinti raumenų darbą, tikslinti garsų tarimą. Visgi tai nėra pirmoji „Greitoji pagalba“ nekalbančiam vaikui. Verčiau mankšteles palikčiau tolesniems etapams, kai jau reikalingas garsų tikslinimas: kai vaikas sako žodį, bet nesigauna taisyklingai, dėl silpnesnių artikuliacinių raumenų. Arba jeigu jau galite mokyti tam tikrų atskirų garsų tarimo ir reikalingi tikslūs artikuliaciniai judesiai.

 

Smulkioji motorika

TIESA, TIESA, TIESA! Ne tik, kad reikia, bet ir būtina dirbti su pirštukais, tikslinti judesius, piešti, vedžioti, spalvinti, dažyti, glamžyti, lankstyti, kaišioti, klijuoti ir visa kita, ką galime žaisti, siekdami išlavinti pirštukų judesius. Apie smulkiąją motoriką ir jos naudą jau rašiau, kiek ankščiau, straipsnį galite rasti paspaudę nuorodą.

 

Neduok, kol nepasakys

TIESA/ MITAS. Tokį būdą mokyti kalbos girdėjau ne kartą, tikrai žinau, kad jį naudoja ir naudoti siūlo specialistai. Turite žinoti, kad vaikas užsiims bet kokia veikla tik tada, jei turės motyvacijos. O jeigu vaikas negali pasakyti „duok man obuolį“/ „noriu obuolio“, o Jūs vis tiek neduodate jam to obuolio, nes tokia sistema, kad duosite obuolį tik išgirdus frazę, kokia tada motyvacija?

Jau matau susuktą vaiko nosį ir surauktus antakius, sakančius „nieko aš tau nesakysiu“, arba rėkimą iki nugriuvimo. :) Tokio varianto alternatyvai siūlyčiau pradėti nuo paprasto žodžio „duok“, „noriu“, „šitą“ ir gesto naudojimu (sako ir rodo mama, o ne vaikas).

Palegva su pagalba mokykite įsitraukti ir vaiką (kuo daugiau kartų kartosite, tuo lengviau bus pakartoti vaikui). Gesto naudojimas kartu su žodžiu veikia kaip tiltas – komunikacija gestu įgauna prasmę, nes vaiką kiti pradeda suprasti, ugdote smulkiąją motoriką, suvokimą (aš padariau gestą – gavau, ko noriu), paskui pasakyti „duo“ arba „no“ pasidaro ne taip jau sudėtinga. Atsispyrus nuo gesto, einate prie „duo“, tada galite pridėti ir „ma“. Štai ir sakinys – duok man. Nepamirškite džiaugsmo ir smagumo visame mokymosi procese. :) 

 

Foneminės klausos ugdymas

TIESA! Čia kalbu ne apie pirmojo garso nustatymą, skiemenų skaičiavimą, garso vietos nustatymą ar pan. Kalbu konkrečiai apie garsų atpažinimą. Kokį garsą skleidžia verdantis puodas? O čiulbantis paukštis? Kaip lyja lietus? O kaip beldžia į duris? Kiekvienas garsas turi garsažodį, tam veiksmui įvardinti.

Laviname gebėjimą atpažinti aplinkos garsus - ugdome gebėjimą atpažinti kalbos garsus (raides). Įvardinkite garsažodį, kurį nesunku pakartoti, naudokite jį kartu su tikruoju žodžiu (bul bul bul – verda, puodas verda). Taip tobulinsite ne tik kalbą, girdimąjį suvokimą, bet ir vaiko žodyną.

Taip pat tinka ir ritmo plojimas ar beldimas pvz. žaidžiame būgną. „Ta ta ta“ (mušate būgną tris kartus) – vaikas turi atkartoti tikslų jūsų būgno ritmą. Pradėkite nuo paprastų ritmų ir užduotį vis sunkinkite. Ploti žodį skiemenimis siūlyčiau jau tolesniais etapais (reikia daugiau vaiko suvokimo).

Visai neseniai rengiau trumpą video pamoką apie tai, kaip mokyti vaikus kalbėti, pateikiau penkis nesudėtingus būdus tai padaryti namuose. Gal rasite dar ką nors, kas pravers šiame nelengvame ir kantrybės reikalaujančiame darbe.

Tad kantrybės ir kūrybingumo Jums,

Viktorija B.